Aš manau, kad geriausia, kas atsitiko sostinei per du dešimtmečius (be centrinio Vilniaus aptvarkymo, naujų grindinių ir nušluotų skardinių kioskų), yra dangoraižiai dešiniajame Neries krante. Jų ne per daug. Jų per mažai. Dangoraižiai yra tai, kas skiria Vilnių nuo provincijos miestelio. Aš labai norėčiau, kad Vilniuje jų būtų tris, keturis kartus daugiau. Kad jie stūksotų upės krantinėje kaip miškas, kad atėjus saulėlydžiui kibirkščiuotų raudonomis ir oranžinėmis žiežirbomis ir matytųsi iš toli.
Nelabai mėgstu žiūrėti senąsias Vilniaus nuotraukas ir graviūras: išdidžios bažnyčios ir rūmai yra gražu, bet šalia jų manęs nedžiugina dumblini Neries krantai su barzdotais apskurusiais gyventojais, negrįstomis gatvėmis varinėjami naminiai gyvuliai, purvas ir autentiškas provincijos miesto vargas.
Aš džiaugiuosi, kad šiandien Vilniuje upės vaga lygi, gatvės – grįstos, o saulė atsispindi žaliuose, rausvuose ir ruduose didelių pastatų languose. Aš iš tikrųjų nelabai noriu istorinio Vilniaus. Tegul man atleidžia kolegė rašytoja Kristina Sabaliauskaitė, bet gatvė, kurioje gyvenu Senamiestyje, man gerokai mažiau būtų patikusi tais laikais, kai joje plaukė pamazgos, sklido dvokas ir ji turėjo lauko kanalizaciją.
Man Vilnius patinka dabar, šiandien, ir aš noriu, kad jis toliau gyventų šia diena, o nesigręžiotų į praeitį.
Kokią turiu teisę spręsti apie tai, kas tinka Vilniui? Visišką ir neginčijamą, nes esu šio miesto gyventojas. Taip kad teks išklausyti, nebent esate iš tų mano skaitytojų, kurie niekada neperskaito straipsnių iki galo, nes nepajėgia ir yra per daug raidžių.
Visi tie, kurie šiandien kalba apie „svetimkūnius“, apie nenatūraliai atrodančius stiklo ir plieno monstrus, iš tikrųjų nesiūlo jokio įvertinimo tam, kas yra nauja mieste. Jie tik įgarsina natūralų žmogišką nepatiklumą viskam, kas nauja, nejaukumą dėl permainų ir pyktį dėl to, kad kažkam sekasi geriau (o naujųjų laikų dangoraižiai jau nuo pat gimimo XX a. pradžioje Čikagoje ir Niujorke buvo ne šiaip sau statiniai: tai buvo arogantiškas ir neatremiamas galios, sėkmės ir gerai nusisekusio gyvenimo ženklas; buvo žodis ir pareiškimas aplinkiniams, kurio neįmanoma ignoruoti).
Dangoraižio blizgesys, jo pastebimumas iš daugelio miesto taškų, jo išsiskyrimas iš aplinkos įkvepia tuos, kam sekasi (arba tuos, kas tikisi, kad jiems pasiseks), o paniurėliams, atvirkščiai, yra priminimas apie jų nevykusį ir negražų gyvenimą.
Tačiau kokios alternatyvos? Nejau reikia projektuoti ir statyti tik tai, kas neįžeidžia nevykėlių ir kas nesukelia pavydo tiems, kam pavydą sukelia iš tiesų bet kas? Ar žinote kokį nors miestą, kuris išgarsėjo pastatais ir planavimu, neįžeidžiančiais nykiausio ir baikščiausio miestelėno skonio?
Paryžiaus bulvarai ir Eifelio bokštas, šv.Petro bazilika Romoje, Amerikos didmiesčiai, Venecijos pirklių rūmai – viskas, kas yra įsimintino, viskas, ką dabar žiūri turistai ir fotografuoja žurnalams, knygoms ir kalendoriams, kažkada buvo įžeidžiantys ir neįprasti, buvo vadinami griozdiškais ir nesubtiliais, o tų laikų intelektualai piktinosi jų projektuotojais.
Esu tikras, kad tais laikais, kai Egipte faraonai statė piramides, Kairo mieste buvo tokių, kurie bambėjo, kad jos atrodys nenatūraliai, darkys dykumos vaizdą ir užstos saulėlydžius. Tik laikraščiai iš tų laikų neišliko su pasipiktinusių skaitytojų laiškais.
Miestų centrams apskritai yra būdinga per vienų pastatų langus matyti kitus pastatus, o ne tuščią erdvę. Vilniaus senamiestyje (kaip ir visur kitur) kiekvienas pastatas, kurį šiandien vadiname architektūros paminklu, paveldu ir nacionaline vertybe, kažkada kažkam užstojo vaizdą, sudarkė erdvę ir gadino miestą.
Miestiečių piktinimasis dangoraižiais ir apskritai bet kuriais naujais pastatais yra tokios pačios kilmės, kaip ir vyresnio amžiaus žmonių susierzinimas dėl jaunimo apsirengimo, muzikos, kalbėjimo manieros, interesų ratų ir šukuosenų.
Žmonėms dažnai atrodo, kad jie būtų laimingiausi, jei aplink juos niekas niekada nesikeistų, ir viskas būtų taip pat, kaip vakar ir prieš metus. Šio įsitikinimo nepakeisi – bandyti žmones iš naujo užprogramuoti yra mažų mažiausiai kvaila. Bet dar kvailiau ir labiau trumparegiška yra pataikauti tiems niurzgoms, kurių neracionalias baimes valdžia (arba atskiri jos atstovai) bando įgyvendinti.
Kartais apsieinama ir be valdžios įsikišimo: nenugriautas „Lietuvos“ kino teatras, virtęs grafičiais aptepliotu elgetynu Vilniaus centre, prie vienos svarbiausių Senamiesčio gatvių, tapo priminimu, kad valdžios pataikavimas kvailiams yra dvigubai kvailas, nes išryškina ir kvailumą tų, kas pataikauja, ir tų žmonių, kuriems pataikaujama, troškimų absurdą.
Daugeliu atveju tai nepavyksta, niekas net ir rimtai nebando: pavyzdžiui, kas bandytų Lietuvoje įvesti Baltarusijos ekonominę tvarką, nes apie ją svaičioja kai kurie mūsų pensininkai, kaip apie išganymą („ten visko yra, kainos mažesnės, ir už šildymą beveik nieko nereikia mokėti“). Arba kas rimtai veržtųsi nustatyti maksimaliais kainas arba antkainius prekybos centrams, nes taip susišvietė kokioms nors perkaitusioms socialistinėms smegenims (kurių savininkai apie šią idėją pirmą kartą išgirdo iš Rusijos premjero V.Putino per kokį nors rusišką kanalą ir šventai patikėjo, kad tai tikrai galima ir reikia padaryti).
Kai kas nors pabando pataikauti tokioms fantazijoms, dažniausiai greitai apsijuokia net ir mūsų pakankamai populistus mėgstančioje šalyje.
Tačiau visai kitaip būna, kai kalbama apie paveldą, planavimą ir statybas. Čia jau seniai, atrodo, niekas nebekalba logiškai. Menkai informuota visuomenė atvirai kvailinama, pavyzdžiui, pasakojant apie numatomas 150 metrų aukščio struktūras prie Neries (net patikliausieji turėtų pasiklausti – ar tikrai? Nes tai būtų beveik trys viena ant kitos sustatytos Arkikatedros varpinės; tik paskui pasirodė, kad skaičius pateiktas lengvatikiams, skaičiuojant nuo jūros lygio, kitaip sakant, Palangos paplūdimio, o tikrasis aukštis - tris kartus mažesnis).
Kiekvienas planas, kiekviena statyba, kiekvienas projektas aplipdomas užuominomis arba kaltinimais apie pažeidimus, korupciją, „pinigų plovimą“ (pastaroji sąvoka seniai prarado pirmykštę prasmę – kažkada ji reiškė iš juodojo verslo gautų pajamų legalizavimą, o šiandien populiariame žodyne taikoma praktiškai bet kuriai nenuostolingai veiklai).
Ką tai reiškia miestui? Bet kuris naujas projektas pasidaro brangesnis, nei reikia, trunka ilgiau, nei būtina, ir į priekį prasigrūda dažnai ne pačios geriausios idėjos, o daugiau tokios, kurių savininkai sugeba kaip buldozeriai prasiskinti kelią.
Įsivaizduokite, kokios kokybės simfoninio orkestro mes susilauktume, jei kiekvienam atlikėjui, be sugebėjimo groti, būtų dar papildomas reikalavimas į kiekvieną repeticiją prasiskinti pro agresyvią, besistumdančią, garsiai rėkaujančią, svaidančią akmenis gerklingų neišmanėlių minią?
Juo labiau kad tuos garsiai rėkiančius dažnai audrina tie, kas turėtų paisyti profesinių principų, o ne minios teismo, kuris dargi noriai naudojamas savo ideologijai prastumti.
Miesto planavime viskas taip pat, kaip ir su kalbos norminimu - visos ideologijos ašimi tapo konservavimas. Ir kalba ta pati, ir baubai tie patys. Palyginkime: „Senamiesčio neliks“ ir „mūsų kalba žus“. Ašaringi apeliavimai į ateinančių kartų gerovę irgi tokie patys: „Ką mes paliksime mūsų vaikams?“ Kiekvienu atveju nusitaikoma į labiausiai reakcingus, lengviausiai įbauginamus, naivius ir šūkiais tikinčius visuomenės narius. Dar pridėkim kokį visiškai pramanytą baubą arba kaltinimą absurdiškais dalykais: „Jūs tikriausiai dar ir Gedimino pilį nugriausit ir vietoje jos vandens pramogų parką pastatysite.“
Žmonės, matantys pavojų bet kuriame kitime, ilgainiui sudaro kritinę masę reguliavimo įstaigose, paskui pasirūpina tuo, kad šalia jų dirbtų tik į juos panašūs, ir jau tada organizacija, kaip gyvas padaras, rūpinasi ne visuomenės interesu, o tik tuo, ką ji pati tokiu pavadina.
Ar šis straipsnis ką nors pakeis? Įsitikinusių neperkalbės, tačiau tie, kurie galvoja taip, kaip aš, ir tie, kas nesibaisi kiekvienu moderniu potėpiu ant miesto veido, žinos, kad jie yra ne vieni, ir kad galvoti taip, kaip jie – ne gėda.