Kas tie žmonės, įvairiuose Didžiosios Britanijos miestuose pelenais leidžiantys automobilius, namus, beatodairiškai daužantys vitrinų stiklus ir plėšiantys visa, kas pasitaiko jų kelyje?
Prisipažinkite: plaukiant pirmiesiems pranešimams apie riaušes Londone, kurias įžiebė policininkų nušautas juodaodis jaunas vyras, tikriausiai pasigavote pastaruoju metu Europoje vis labiau populiarėjančią tiradą: „daugiakultūriškumas žlugo“, „nebėra jokios vilties sugyventi su Vakarų Europą užplūdusiais imigrantais“, „prisileidom kitataučių, ir turim bėdos“.
Taip, neramumus įžiebė įsiūtis dėl nuo policininkų kulkos žuvusio juodaodžio, ir dabar turbūt apie 90 proc. tų siautėtojų – tamsiaodžiai.
Tačiau šis siautėjimas neturi nieko bendra su rase ar imigracija kaip priežastimi.
Į gatvę kaip į karą išėjo juodieji ir baltieji, vyrai ir moterys. Išėjo suaugusieji, paaugliai. Išėjo vaikai - prisivogę gatvėmis šlitinėjo devynmečiai, dvylikamečiai!
Beveik visi jie – Jungtinės Karalystės piliečiai.
Kas mėtė akmenis ir Molotovo kokteilius, niekais paversdami istorinius pastatus ir šimtamečius verslus. Kas lipdami pro išdaužytas parduotuvių vitrinas nemokamai rinkosi sau drabužius. Kas puolė tikslingai, kas dar padvejojo, bet nutarė: „Jei jie gali, kodėl aš negaliu?“
Minios psichologija ir gatvės galios logika. „Pagaliau turtingiesiems ir policijai parodysime, kad galime daryti tai, ką norime!“, - į televizijos kameras išrėkė viena „protestuotoja“.
Kai bedaužydami, degindami ir plėšdami dar spėdavo surikti, kad tai jų atsakas į socialinę neteisybę, šalies politikai turėjo užtektinai drąsos pasakyti, kad šie siautėjimai neturi nieko bendra su teisėtu socialiniu nepasitenkinimu ir yra niekas kitas kaip kriminalinis vandalizmas.
Niokoti kito turto išvijo net tokios banalios priežastys kaip nuobodulys, leidžiantis bent tokiu atveju pabūti svarbiu, nors ir minioje. Juk tik minioje išnyksta faktoriai, kurie kitomis aplinkybėmis priverčia susilaikyti nuo nusikaltimo – tapatumas ir kaltė.
Gatvės karas, nepriklausomai nuo visuomenės ir kultūros, retai ką turi bendra su logika.
Antai riaušininkai pyksta ant vyriausybės, kad dėl jos taikomos politikos jie negali sau leisti studijuoti universitete, tačiau pamiršta pridurti, kad jiems niekada nebuvo įdomu lankyti bent jau mokyklą.
Šie siautėtojai – tai karta be jokių įgūdžių, išsilavinimo, vertybių, moralinių kelrodžių ir svarbiausia – be jokio noro tai įgyti.
Tai karta, išnaudojusi išsikreipusias liberalias Didžiosios Britanijos normas, kurios įkaitais tapo kritikuoti, moralizuoti, mokyti nebegalintys mokytojai ir tėvai.
Šiandien jau ne tik Didžiosios Britanijos mokyklose darosi neįsivaizduojama, kad tūžmingą keikūną būtų galima pastatyti į kampą, išvaryti iš klasės, palikti po pamokų.
Tai karta, įpratusi tik imti, o ne duoti. Ar kuo nors nusidėjo Jungtinės Karalystės valdžia? Nusidėjo, bet ne tuo, kad visiems negalėjo užtikrinti išsilavinimo ir darbo, o tuo, kad pati išaugino vien socialinėmis išmokomis ir nemokamu stogu virš galvos gyvus jaunuolius.
Vien oficialiais duomenimis, šiandien darbo Jungtinėje Karalystėje neturi apie milijonas 16-24 metų žmonių. Nemažos dalies tų žmonių logika: „Kam bent bandyti dirbti, jeigu gali gyventi ir taip?“
Didžiosios Britanijos dosniųjų socialinių išmokų istorijos neretai – anekdotinės iki negalėjimo. Dešiniosios pakraipos britų dienraščiuose paprastai prieš Kalėdas pasipila istorijos apie iš socialinių išmokų gyvenančias daugiavaikes šeimas, kurių bedarbiai tėvai savo vaikus šventėms pamalonins naujais kompiuteriais, DVD grotuvais, dviračiais ir drabužiais. Privalomas tokios istorijos moralas – dirbdamas tiek tikrai neprisipirktum.
Tad Didžiosios Britanijos valdžia liko nesuprasta, kai galiausiai ryžosi apkarpyti kartais iki absurdo dideles ir keistas išmokas, ir prašom – jų pasigedusieji užsimojo sudeginti pusę Londono.
Ko iš visos šios istorijos galime pasisemti mes, lietuviai?
Galime pasidžiaugti bent jau tuo, kad tarp siautėtojų Didžiojoje Britanijoje nelinksniuojami lietuviai, nors mūsų tautiečių pavardės nuolat mirga šios šalies kriminalinių įvykių puslapiuose.
Nors tarp priklausančiųjų nuo socialinių išmokų, suprantama, yra ir lietuvių, dauguma tautiečių kelius į Didžiąją Britaniją išmina, kad dirbtų ir užsidirbtų. Atsidavimas patikėtam darbui juos, kaip ir kitus rytų europiečius, Didžiojoje Britanijoje gerokai skiria nuo kitų imigrantų ir vietinių britų.
Net konservatyvusis dienraštis „Daily Mail“, įprastai nepraleidžiantis progos pasišaipyti iš „gulbes valgančių Rytų Europos imigrantų“, šią savaitę rašė, kad „kiekviena bendrovė žino, jog rytų europiečiai, skirtingai nei britai, pirma – pasirodys darbe, antra – dirbs sunkiau, trečia – bus labiau išsilavinę“.
O ar gali būti, kad panašaus masto siautėjimą netrukus patirsime ir Lietuvoje? Kad pritvinkęs nuoskaudų pūlinys sutraukia įvairaus plauko chuliganus, mes jau žinome nuo garsiųjų 2009 metų riaušių prie Seimo.
Tačiau atrodo, kad vertybinis pamatas mūsų šalyje dar nėra tiek išklibęs, kad siautėtume taip, kaip tai daro prarastoji Didžiosios Britanijos karta.