„Lietuvos URM įdėmiai studijuoja su Lenkijos URM parama
parengtą publikaciją. Joje jau dabar pastebėjome nemažai
istorinių faktų iškraipymų, ypatingai dėl 1939 metų įvykių“, -
sakoma ministerijos Spaudos ir viešųjų ryšių skyriaus BNS
atsiųstame komentare.
„Lenkijos URM buvo perduotas paklausimas, ar šios publikacijos
teiginiai, įskaitant tezę apie „lietuvišką Vilniaus okupaciją“,
atitinka oficialią Lenkijos Vyriausybės poziciją“, - pranešė URM.
Tokios Lietuvos diplomatų reakcijos susilaukė Lenkijos
Nacionalinės atminties instituto lenkų, lietuvių ir anglų kalbomis
išleista brošiūra „Paneriai - „žmonių skerdynių“ vieta“, kurią
ketvirtadienį aprašė naujienų portalas delfi.lt.
Pasak portalo, Lenkijos URM skelbia, kad leidinys, skirtas vienam
tragiškiausių Vilniaus istorijos puslapių, išleistas ministro
R.Sikorskio iniciatyva.
„Vilniaus ir dalies Vilnijos krašto lietuvių okupacija iš
pradžių vyko švelniai. Lenkijos kariuomenės internuoti karininkai
ir kariai nebuvo žiauriai represuojami, jiems nelabai buvo kliudoma
bėgti iš izoliavimo vietų ir vykti į Prancūziją ar Angliją.
Tačiau jau nuo 1939 metų lapkričio mėn. prasidėjo intensyvus ir
lenkams skausmingas lituanizavimo procesas“, - rašoma leidinyje.
„Agresyvi bet kokių lenkiškumo apraiškų likvidavimo politika
(įskaitant pamaldas, bibliotekas, švietimą) sukėlė priešiškumo
tarp lenkų ir lietuvių pagilėjimą. Buvo priimtas naujas
Pilietybės įstatymas, pagal kurį Vilniuje iš 270 tūkst.
gyventojų 150 tūkst. staiga tapo „užsieniečiais“ savo mieste,
prarado teisę į pilietybę, dėl ko neteko darbo ir kitų
pagrindinių teisių. Represijų intensyvumo atžvilgiu okupacija vis
dar buvo švelni (nors anuo metu buvo suimta apie 1500 lenkų)“, -
remdamiesi lenkų istorikų duomenimis rašo brošiūros autoriai.
Lietuvos ir Lenkijos požiūriai į bendrą istoriją tarpukariu
ir prasidedant Antrajam pasauliniam karui skiriasi.
Lenkijos užsienio reikalų ministras Radoslawas Sikorskis
(Radoslavas Sikorskis) yra pareiškęs, kad tarpukariu
Lenkija neokupavo Vilniaus krašto.