Šiemet jos dukra kaimo kluone nevaidino, mat kol vyko repeticijos,
derino būsimų studijų grafikus. Tačiau abiturientė įkalbėjo mamą
atvykti į Modžiūnus (Švenčionių raj.), kad ji pagaliau suprastų, ko tris
vasaras iš eilės Austėja verždavosi į tą kaimą.
Kaip ir kelis jos klasės bei mokyklos mokinius, kelis savo draugų
vaikus, Austėją į Modžiūnus pasikvietė Vilniaus Sietuvos vidurinės
mokyklos lituanistė Nijolė Kezienė.
Jos sutuoktinio Leonido Nesterovo sodyba šiemet ketvirtą kartą virto
kūrybinės stovyklos štabu, o svetingi kaimiečiai apie trisdešimt
stovyklautojų apgyvendino savo namuose. Tiesa, dauguma vaikų vėliau
pasirinko nakvynę ant šieno kluone.
Kūrybos desantas iš Prancūzijos
Būtų banalu rašyti, kad stovykloje paaugliai mokėsi pažinti save ir
kitus - tai skelbia bene visų vasarą Lietuvoje rengiamų kūrybinių
stovyklų organizatoriai.
Įdomiau yra tai, kad Lietuvos kaime su paaugliais dirbo du puikūs
režisieriai iš Prancūzijos - Claire Fabre bei Gabrielis Perezas. Dar
įdomiau tai, kad šie žmonės į Modžiūnus atvyko per savo atostogas ir -
sakysite, taip nebūna - už savo darbą nepaėmė nė lito.
Kiekvieną dieną mažiausiai po tris-keturias valandas kaimo kluone
trunkantys užsiėmimai vaikų neišvargindavo. Jiems dar likdavo jėgų ir
patriukšmauti, pašėlti ar pievoje laidyti aitvarus.
Per savaitę šalia esančiame ežere stovyklautojai išsimaudė vos porą
kartų ne todėl, kad neleido vadovai ar oras buvo blogas, neturėjo laiko
- spektakliui ruošėsi ir savarankiškai.
Karštą dieną jie paprastai atsigaivindavo iš žarnos paleista šalto
vandens čiurkšle - po pusryčių, pietų ir vakarienės pasiskirstę po
keturis, budintieji plaudavo indus. Veiksmas vykdavo lauke, taigi
švarūs likdavo ne tik indai...
Kai vis tik nurimdavo, prie dainininkės Skaidros Jančaitės vaikai
glausdavosi lyg kačiukai, o ji visada būdavo pasiruošusi įdomioms
pamokoms. Arba - atviriems pokalbiams po pirties. Modžiūniškiai kas
vakarą vaikams pakurdavo bent dvi.
Žiūrovai stebėjo sustingę
Dažnai neišsimiegoję (negi ant šieno miegoti reikia), bet visada sočiai
pavalgę (ačiū Švenčionių kavinei) ir gerai nusiteikę vaikai didžiausią
staigmeną pateikė paskutinę stovyklos dieną.
Į lauko gėlių žiedais išpuoštą kluoną tądien susirinko keliasdešimt
žiūrovų - kaimo žmonės, atvažiavo stovyklautojų tėvai bei draugai.
20 minučių žalčių karalienės dramą scenoje visi stebėjo sustingę. Tik
spektakliui pasibaigus, šviesaus veido modžiūniškė alkūnėmis bakstelėjo
abiems šalia sėdėjusiems kaimynams: „Stojam greičiau ir plojam!“
Ir tada pratrūko visas kluonas.
„Sėdėdamas prieš sceną net pamiršau, kad atvažiavau tik pažiūrėti kaip
vaidina mano sūnus Ąžuolas. Pagal S.Nėries poemą pastatytas spektaklis
pribloškė savo emociniu užtaisu. Tai buvo ne primityvus spektakliukas,
o profesionalų darbas. Nesitikėjau, kad vaikai taip giliai gali
užkabinti. Aktoriams ir režisieriams plojau iš visos širdies“, - jau
vėliau įspūdžiais dalijosi televizijos ir radijo laidų vedėjas Jonas
Radzevičius.
Visada svarbiausia - emocija
Po premjeros neliko abejonių - stovykloje dirbę režisieriai C.Fabre bei
G.Perezas Modžiūnuose išlukšteno kiekvieną vaiką ir atrado jame tai, ko,
matyt, nežino esant nei jis pats, nei jo tėvai. Beje, dauguma vaikų ant
scenos lipo pirmą kartą.
Ketvirtą vasarą prancūzų darbą stebėjusią socialinę pedagogę Neringą
Čiukšienę labiausiai žavi režisierių mokėjimas dirbti komandoje.
Komanda tai - ne jie, o jie ir vaikas. Po kelių pratimų vadovams
pavykdavo išsiaiškinti kiekvieno paauglio emocinį pradą. Ir pagal tai,
kas labiausiai vaiką valdo - džiaugsmas, liūdesys ar pyktis, būdavo
parenkami vaidmenys.
„Todėl visada gaunasi toks puikus rezultatas, - neabejoja pedagogė,
kurios du vaikai - šios stovyklos senbuviai. - Jei man švietimo
ministras lieptų vaikus išmokyti pažinti mišką, pirmiausiai rodyčiau
nuotraukas, žemėlapius, žodžiu, vyktų nuobodūs teoriniai užsiėmimai.
Tuo tarpu prancūzai pirmiausia stengtųsi suprasti, kokios emocijos
vaikams kyla išgirdus apie mišką - jiems pasidaro linksma, o gal baugu?
Ir tik tai išsiaiškinę, dirbtų toliau. Pagaliau ir aš supratau, kad su
emocija bet koks pažinimas ateina lengviau.“ Stovykloje įgytą patirtį
ji sieks pritaikyti ir savo darbe, todėl jau dabar laukia rugsėjo
1-osios.
„Į tą pačią pievą atskrenda ir bitė, ir musė. Tik musė ieško šūdo, o
bitė - žiedo. Smagu, jei stovykloje vaikai suprato, kad jie turi
pasirinkimą, kad visada randi tai ko ieškai“, - iš sodybos išlydėdama
paskutinius svečius šypsojosi N.Kezienė.
Nubraukus atsisveikinimo ašarą ji pasiraitojo rankoves - reikėjo
iškuopti namus bei glėbiais į klėtį sutempti Švenčionių turgelyje po
porą litų įsigytus artistų kostiumus.