Baltarusijos žmogaus teisių organizacijos vadovas A.Beliackis įkištas į kalėjimą iškart po to, kai A.Lukašenkos režimas gavo pakištuką iš Lietuvos. Purvas, kurio Lietuva nebenusiplaus niekada: liberalų valdoma Teisingumo ministerija kolaboruoja su A.Lukašenkos režimu.
Liko tik du klausimai. Kodėl dar neatsistatydino R.Šimašius? Ir kaip tai atsitiko? Tiksliau, kaip galėjo taip atsitikti, kad praėjus tik 20 metų po Sausio 13-osios ir Medininkų žudynių, mūsų valdžioje vėl sėdi bejausmiai žmogaus kančiai, asmens laisvę trypiantys padarai?
Jei tai būtų atsitikę socialdemokratų ir „darbiečių“ valdymo laikais, dar kažkaip būtų galima suprasti. Vilkas vis tiek į mišką žiūri, kita vertus, ministerijų viršūnėje tada sėdėjo valdininkai - sekretoriai.
Bet dabar, be ministro, turime po du tris viceministrus, kurie yra politikai. Ir še tau, boba, devintinės - antilopės gnu nuo tigro neatskyrė Liberalų sąjūdžio veikėjai. Gal iš tiesų reikėtų paviešinti sąskaitas tų pareigūnų, kurie išdavė opozicionierius A.Lukašenkai, kaip siūlė internautai?
Kad ir kaip būtų, tokio kliedesio, kuriuo penktadienį Lietuvą apdovanojo teisingumo viceministras T.Vaitkevičius, seniai neteko girdėti. Viceministras porino, kad jie nesitikėjo, jog A.Lukašenka iš Lietuvos gautas savo politinių oponentų sąskaitas panaudos „politiniais tikslais“.
Ar Teisingumo ministerijoje dar ne visiems žinoma, kad A.Lukašenkos režimas žmogaus teisių ir laisvių gynėjams fabrikuoja kriminalines bylas? - su nuostaba paklausė Tėvynės sąjungos Seimo frakcija.
Sveiki sugrįžę į realybę, ponai konservatoriai. Taip užsižaidėte karu su penkiais valstybininkais, kad nepamatėte, kaip ministerijas užvaldė pokemonai, kuriems valstybė reikalinga tik vienai CV eilutei užpildyti.
Jei Teisingumo ministerijos robotukai, išdavę baltarusių kovotojus už laisvę, šeštadienį būtų apsilankę Ariogaloje vykusiame partizanų ir tremtinių sąskrydyje, ko gero, jie ničnieko nebūtų supratę iš to, apie ką kalbėjo tie daug iškentėję žmonės.
Kas dar nemetė tokio nenaudingo užsiėmimo kaip mąstymas, dabar gali kur kas geriau suprasti, kas dėjosi Lietuvoje po 1940 metų birželio 15-ąją prasidėjusios sovietų okupacijos.
Jei, neduok Dieve, vėl, kaip 1940 metais, ateitų rusai, visokie vaitkevičiai ir valiai nė nemirktelėję susodintų ir likusius gyvus buvusius partizanus, ir valstybininkus, ir signatarus. Už tai, kad kolchozus sugriovė, kad V.Leniną nuvertė, kad trispalvę 1988-aisiais iškėlė. Kad buvo užkietėję maskolių valdžios priešai.
Bet gal per griežtai? Gal jie tik gerai išmokslinti teisininkai? Pasižiūrėjo į kodeksus, o ten parašyta taip, kad, širdžiai krauju pasruvus, tenka parduoti A.Lukašenkai laisvės kovotojus?
Bandykim patikėti viceministro T.Vaitkevičiaus kliedesiais, kad kolaborantai iš Teisingumo ministerijos rėmėsi įstatymais. Ką turime?
Atsiverskime sutarties su Baltarusija dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose 19 str. „Atsisakymas teikti teisinę pagalbą“: „Teisinė pagalba neteikiama, jeigu jos teikimas gali pakenkti Susitariančios Šalies, kuriai pateikiamas prašymas, suverenitetui ar saugumui, piliečių teisėms ir teisėtiems interesams, arba prieštarauja pagrindiniams jos įstatymų principams.“
Ar laisvės kovotojų duomenų išdavimas diktatoriui neprieštarauja Lietuvos, kaip NATO ir ES narės, Konstitucijai ir įstatymams?
Prieštarauja. Jei Teisingumo ministerijos pokemonai mano kitaip, jiems reikėtų atidžiai perskaityti sutarties pavadinimą: „civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose“. A.Beliackio byla - politinė. Teisingumo ministerija neskiria politinių bylų nuo kriminalinių? Nežino, kad pusė disidentų sovietų teismų buvo nuteisiami pagal kriminalinius straipsnius?
Pagaliau sutartis su Baltarusija pasirašyta 1992-ųjų spalį. Ar ta Baltarusija, kuri atsisako išduoti Lietuvos teisingumui generolą Uschopčiką - tai ta pati Baltarusija, su kuria Lietuva prieš 19 metų pasirašė sutartį? Jau vien šis faktas turėjo versti Teisingumo ministeriją kreiptis dėl įvertinimo į Užsienio reikalų ministeriją, gal net Vyriausybę.
Nesikreipė. Skubėta įsiteikti batkai? Ar buvo kažkieno politinė valia padėti batkai? Tada kieno ji? Prezidentės? Pastaroji atkakliai tyli. Gal vėl grybauja.
Panašu, pokemonai sėdi ir „DnB Nord“, ir SEB. Kodėl bankai kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl sąskaitų perdavimo Minsko režimui?
Civilinis kodeksas (6.925 str.) vienareikšmiškai sako, kad „bankas privalo garantuoti banko sąskaitos, indėlio, visų su jais susijusių operacijų ir kliento slaptumą“. Ar be teismo, kas nors dar gali priversti banką šią paslaptį atskleisti? Teismo sprendimų nėra.
Atsakymas į klausimą, kaip taip galėjo atsitikti, gali būti bjauresnis negu pats Lietuvos kolaboravimo su A.Lukašenkos autoritariniu režimu faktas. Panašu, kad per du laisvės dešimtmečius užauginta nauja mankurtų karta, šiuo metu perimanti vis daugiau valstybės svertų.
Tai - žmonės, mokantys kalbų ir gebantys daryti „projektus“, bet neturintys istorinės atminties, be geopolitinio jausmo, žmonės, neišsiugdę gebėjimo skirti laisvę nuo vergijos, gėrį nuo blogio.
Į klausimą galima atsakyti klausimu: o ar galėjo būti kitaip, įvedus testinį istorijos mokymą, kai svarbu yra tik teisingai pasirinkti vieną iš keturių pateiktų datų, bet mokinys gali neturėti žalio supratimo, ką ši data reiškė Sibiro platybėse pražuvusiam jo seneliui ar iškart po vestuvių našle tapusiai močiutei.
Ar įmanoma išauginti laisvą žmogų, jei raudonarmiečių ir kolchozininkų skuptūras, taigi okupanto kerzinio bato ir XX a. vergo simbolius, kurie stūkso sostinės centre, užuot nugriovę, paskelbėme „kultūros paminklais“?
Laisvė niekada nebus vertybė šalyje, kur dešimtys Seimo narių vakare į tą patį automobilį už Seimo nario veiklai skirtas lėšas nerausdami „pilasi“ 50 litrų dyzelino, o iš ryto - tiek pat benzino. Regis, net Seime mankurtizmas laimėjo negrįžtamai.
Ar galėjo būti kitaip, jei dar 1990 metais Lietuva buvo suskirstyta į „patriotus“ ir „kolaborantus“ tik pagal tai, ar pilietis liaupsino, ar kritikavo V.Landsbergį?
Jau tada patriotizmas buvo paverstas nišiniu ir net atgrasiu reiškiniu, kurio grimasas matome šiandien, sostinės centru žygiuojant fašistų uniformas primenančiais apdarais vilkinčius ir panašius šūkius („Lietuva - lietuviams!“) rėkiančius pykčio kupinus jaunus žmones.
Tik iš pirmo žvilgsnio Teisingumo ministerijos mankurtai ir Gyventojų genocido centre ar kariuomenėje tarnaujantys čekučiai - skirtingų planetų gyventojai. Ir visiškas istorinės atminties praradimas (mankurtizmas), ir meilė tėvynei, išreiškiama tik neapykanta kitoms tautoms, veda į tą pačią pridvisusią pelkę - mūsų visų laisvės mirtį.