Tyrimais nustatyta, kad tipinis laicistas – miestietis su aukštuoju išsilavinimu, gyvenantis šalyje, kuriose retai susiduriama su ekonominėmis problemomis. Natūralių grėsmių negąsdinami asmenys jaučiasi pajėgūs kontroliuoti savo gyvenimą, todėl religija jiems mažiau reikalinga.
Studija, kuriai vadovavo psichologijos daktaras Nigelas Barberas, analizuota padėtis 137 valstybėse, nustatė, kad moderniose visuomenėse svarbą praranda ir psichologinė religijos funkcija: susidūrę su psichologinėmis problemomis, pažangių valstybių gyventojai kreipiasi į psichologus ar psichiatrus, tokiems žmonėms opiumas vaistinių preparatų pavidalu yra priimtinesnis nei metaforiškai opiumui prilyginta religija.
Taigi, pažangiose valstybėse religija netenka reikšmės, nes dėl mokslo pažangos, palankios socialinės sistemos ir mažesnių šeimų jose beveik nelieka baimės ir neužtikrintumo, be to, visuomenei prieinamos religijos alternatyvos – psichotropiniai vaistai bei įdomų laisvalaikį užtikrinantys elektroniniai prietaisai.