Kitaip tariant, kai sakai “vienas”, gali turėti dar “dešimt mintyje”, bet abi pusės tuomet labai aiškiai įsivaizduoja, kas už tokio faktinio sutrumpinimo slypi. Abi pusės naudoja tuos pačius argumentavimo metodus, galų gale – turi tas pačias žinias.
Kad ir tokias, jog Kairas dar neegzistavo, kai egiptiečiai statė piramides, o Šv. Petro Bazilikos statyba Romoje truko 120 metų ir buvo aistringų viešų diskusijų objektas. Iš tiesų, jos projektas buvo svarstomas beveik šiandienio “viešo konkurso principu”, jis ne kartą keitėsi, ir pradinis, Donato Bramante’s sukurtas graikiško kryžiaus planas galutiniame variante ištįso į lotynišką ir tapo neatpažįstamas – ypač, kai prie jo padirbėjo tokie epochos genijai kaip Raphaelis ir Michelangelo.
Vatikano archyvuose dar ir šiandien yra išlikę visi projektai ir susirašinėjimas tarp užsakovų ir architektų – su visom diskusijom ir peripetijom. Nors “muziką” – t.y. projektą - užsakinėjo popiežiai, tačiau svarstymai apie būsimąją baziliką buvo tapę to meto romiečių karštų ginčų tema. O įgyvendintas Michelangelo rezultatas nieko nepapiktino, priešingai – tapo susižavėjimo objektu ir sektinu architektūriniu pavyzdžiu visam katalikiškajam pasauliui.
Dar daugiau – Renesansas buvo laikas, kai menininkai (iš pradžių – architektai, o vėliau, po Giorgio Vasari “Gyvenimų…” – ir tapytojai) virto iš nuolankių amatininkų gerbiamais menininkais, išsiskiriančiais Dievo suteiktais ir studijų bei patirties ištobulintais gabumais. Ne veltui amžininkai Michelangelą vadino – Il Divino, Dieviškuoju.
Šios istorijos puikiai pažįstamos mano kolegoms, ir jiems išsilavinimas paprasčiausiai neleistų rašyti, kad Šv. Petro bazilika savo metu buvo “įžeidžianti ir neįprasta, vadinta griozdiška ir nesubtilia, o tų laikų intelektualai piktinosi jos projektuotojais”. Bet su kolegomis vis kartu padūsaujame, kaip gaila, kad po Haussmanno rekonstrukcijos nebeliko Eugene’o Atget ir “Trijų muškietininkų” Paryžiaus. Ir pažįstu grynakraujų paryžiečių, kurie išdidžiai teigia, kad į tą šlykštynę, Eifelio bokštą, niekada nebuvo pasikėlę ir kojos ten nekels.
Ir su kolegomis vis pasikalbame, kad Vilniuje dabar labiausiai trūksta viešų, pagrįstų architektūrinių ir planavimo diskusijų. Ir orių architektų - o ne amatininkų, atsiduodančių skonio ir įsitikinimų prostitucijai už arogantiško užsakovo numestas honoraro kruopas.
Manęs neliūdina ir nešokiruoja dangoraižių rajonėlis Šnipiškėse – lai būna jie ten, kaip neišvengiama blogybė, sutelkti nedideliame plotelyje – juk reikia kažkokių korių biurokratinėms ir korporacijų bitelėms, tad tegul stiebiasi jie geriau į aukštį, bet ne į brangų plotį; ateis laikas, kai jie atgyvens – bus paprasčiau nugriauti ir rekonstruoti.
Mane liūdina kitkas – kad miesto institucijose vis dažniau ir dažniau sprendžia profanai. Kad visažinis diletantizmas viešojoj erdvėj dundena garsiai kaip girto pionieriaus būgnelis, o argumentai, išmanymas ir žinios – nebereikalingi.
Nes žinių alkis yra tai, kas tavo matymą ir sustabarėjusius įsitikinimus gali per akimirką apversti - o siaube! – aukštyn kojom. XIX amžiaus “dumblini Neries krantai su barzdotais apskurusiais gyventojais, negrįstomis gatvėmis varinėjami naminiai gyvuliai, purvas ir autentiškas provincijos miesto vargas” turi savo labai aiškias istorines priežastis, jie buvusios miesto prabangos, arogancijos ir didybės nuosmukis, nulemtas įvykių po Trečiojo Respublikos padalijimo.
Jei įdomu sužinoti daugiau apie XIX a. Vilniaus higienos kultūrą – yra keletas istorinių veikalų, kuriuos galiu rekomenduoti. Juos perskaičius galimos labai įdomios, tiesiog aukštyn kojom apverčiančios, įžvalgos apie tai, kaip caro imperija, viena vertus, efektyviai tvarkydama okupuoto Vilniaus kanalizaciją, kita vertus, taip pat efektyviai vykdė dehumanizaciją. Jei į Vilniaus istoriją žvelgsime vien pro šūdvamzdį, kaip siūlo A.Užkalnis, tai tokiu atveju Muravjovui - Korikui turėtume atstatyti paminklą.
Žingeidumas ir žinios yra tas dalykas, dėl kurio gatvė, kurioje gyveni senamiestyje ir kuria XVII –XVIII amžiuje “plaukė pamazgos, sklido dvokas ir buvo lauko kanalizacija” dar pasirodytų visai švari, palyginti su to meto Londono Sičio gatvėmis, kur lygiai taip pat plaukė pamazgos ir sklido dvokas, o gatvės kanalizacija buvo dar ypatingesnė – dėl brangaus žemės ploto namų statytojai gudravo ir antrasis pastatų aukštas dažnai būdavo labiau išsikišęs už pirmąjį – pro jo langus gyventojai dažniausiai ir pildavo išmatas, praeiviams tiesiai ant galvų. Nekalbu jau apie XVIII amžiaus Paryžių, kur sanitarinės problemos buvo tokios, kad visi, kam tik leido kišenė, pabėgo gyventi į Versalį ar priemiesčių vilas.
Noras mokytis ir žinių troškimas yra tas dalykas, kuris neleistų taip drąsiai teigti, kad “žinau, kas Vilniui yra geriausia, nes dabar (jau net beveik ištisas mėnuo – aut.) esu jo gyventojas”. Šis teiginys gal puikiai tiktų tokiems anglosaksų metropoliams kaip Niujorkas ar Londonas, mielai priimantiems visus atvykėlius, bet štai kontinente – kiek sudėtingiau. Pasakytų taip autorius girdint paryžiečiui arba kokiam venecijiečiui, romiečiui ar Madrido gyventojui.
Europos miestiečių tapatybė – nykstantys reiškinys, bet kabintis į ją verta ir reikia, nes ji – tai ištisas, tūkstančių žodžių vertas diskursas apie istoriją, apie kolektyvinį būdą, apie gyvenimus, apie grožį, apie meilę ir praradimą, apie autochtonus, atėjūnus ir perėjūnus, apie visa tai, apie ką savo knygoje “Vilnius City of Strangers” taip puikiai rašo kolega Laimonas Briedis. Nes kitaip miestas be šios tapatybės – tai miestas vaiduoklis. Kokiu, beje, dabar tampa Kaunas.
Man nuoširdžiai gaila Kauno, prisijuokavusio su meru V.Šustausku; Kauno, iš kurio bėga, į kurį nenori grįžti patys kauniečiai – tokie, kaip A.Užkalnis, kurie neigia savo kaunietiškąją tapatybę, nors ji juos persmelkusi iki pat kaulų smegenų – paskaitykite kad ir jo pastraipą apie Amerikos dangoraižius. Juk Kaunas – buvęs pirklių, buržua, nuvorišų, art deco, charlestono ir restoranų kabaretų, didelių limuzinų, įspūdingų bankų ir dailių vilų, storų cigarų ir fabrikantų, apskritai – amerikietiškosios svajonės miestas.
Net ir sovietmečiu amerikietiškoji svajonė grįždavo į Kauną – “Žalgirio” krepšininkų lagaminuose, kartu su baltais “kedais”, garintais džinsais, pirmaisiais “vidiakais” ir pirmosiomis videokasetėmis su amerikoniškais filmais apie “yuppies” ir koledžų berniukus, perrašinėjamomis iki kol vaizdas visai išskysdavo, bet net ir tokiu pavidalu ištisai kartai Kauno bernų padovanojusiomis begalę šlapių sapnų su Kim Basinger ir jos laku supurkštais geltonais karčiais.
Šiandien Kauno Laisvės alėja nykiai tuščia – be dangoraižių (kurie Kaunui kaip sykis puikiai tiktų), be svajonių ir net be K.Basinger antrininkių, kurios pabėgo į Italiją, Ispaniją ar bent jau Vilnių. Nes kauniečiai verčiau renkasi būti pseudovilniečiais, ir savo amerikietiškosios svajonės idėjas primygtinai bruka Vilniui, užuot savo vizijomis prikėlę gimtąjį miestą.
Bet, nors gausybė dabartinių “vilniečių” svajoja apie sodybą kaime arba nuosavą namą priemiestyje, “suburbijos”, priemiesčių gyvenimas, visuomet bus čia svetimas – tai visiškai kitas būvis, visiškai kitas mentalitetas nei miesto. Juk kai gyveni priemiestyje, trajektorijoje namai-darbas-prekybos centras, žvelgiant iš automobilio kapsulės - visa perspektyva į gyvenimą yra kitokia.
Net ir pats automobilis tampa kažkuo kitu – jis tampa antraisiais namais ir antra tapatybe; dėl to tokios lemiamos svarbos įgyja jo gamintojas, modelis ir salonas. O ir horizontas pro jo priekinį stiklą – visai kitoks, žemesnis, nei pėsčiomis zulinant miesto šaligatvį.
Nesakau, kad koks nors “blogas” ar “menkesnis” – tiesiog kitoks; žalias ir ramus Redingas Berkšyro grafystėje, kur ilgus metus gyveno autorius, turi gausybę privalumų prieš neramų, pulsuojantį, kriminogeninį, menišką ir madingą Londoną. Tai – du skirtingi poliai, skirti visiškai skirtingo tipo žmonėms.
Priemiesčių gyventojas visuomet bus nelaimingas mieste, o miestietis – kraustysis iš proto ar tiesiog prasigers iš nuobodulio ramiame priemiestyje ar provincijoje. Jų širdys tiesiog plaka visai kitu ritmu: vieno stuksena sau laimingai “Dinamikos” ir bumčiko ritmu, kitam reikia bent jau roko, bent jau kažko daugiau, triukšmingiau, dekadentiškiau ir seksualiau, na, kad ir “Led Zeppelin” “kašmyro”.
Kai pagalvoju, negaliu net ir kaip vartotoja pavadinti A.Užkalnio kolega, nes vartojame visiškai kitokius dalykus ir visai kitaip.
O juo labiau negaliu pavadinti jo vilniečiu – neapsiverčia liežuvis. Senieji vilniečiai, tos šeimos (dabar jau – dinastijos), kurie visi žinojo vieni kitus iš matymo, o net nežinodami vardų vieni su kitais sveikindavosi prospekte, nes viską žinojo apie vieni kitų karjeras, vaikus, vaidus ir meilužius, tas ištisas nematomas miesto visuomenės tinklas sakydavo, kad tikras vilnietis tas, kurio bent jau viena karta ilsisi Vilniaus kapinėse. Mūsų šeimoje sakydavo, kad turi būti “minimum trys” antkapių kartos. Mano vyras teigia, kad Vilniuje reikia bent jau gimti. Kiti teigia, kad pakanka numirti.
Na o aš manau, kad nebūtinai. Kad kartais iš savo namų ištremtas ir svečioj šaly kapuose atgulęs vilnietis yra daug tikresnis, nei tas, kuris atėjo į jo ištuštėjusius namus Vilniuje. Kad kartais net ir nebūtina gimti Vilniuje, kad vilniečiu galima tapti, per savo būtį, per kūrinius – taip, kaip jais tapo Adomas Mickevičius, Czeslawas Miloszas, Judita Vaičiūnaitė, Petras Repšys ir daugelis kitų.
Paradoksalu, bet Marcelijus Martinaitis, niekada nemėginęs išsiginti savo kaimo šaknų nei biografijoje, nei kūryboje, yra tikrų tikriausias vilnietis, gyvenantis visiškoje harmonijoje su miestu.
Juk pagrindinis skiriamasis tikro vilniečio bruožas yra tas, kad jis save suvokia kaip grandį kartų grandinėje, kaip akimirksnį miesto istorijoje. Jis puikiai supranta, kad šis nuostabus, miestas buvo iki jo, bus ir po jo. Kad vietos turi tradicijas ir pasakojimus, ir kad tie naratyvai turi tęstis. Jis suvokia, kad šiuo metu reikia mažiau statyti naujo Vilniaus, o deramai sutvarkyti tai, kas dar išlikę iš seno, subtiliai ir efektyviai sutvarkant infrastruktūrą, o svarbiausia - neapšiukšlinant ir neapdergiant vienadienėmis “naujovėmis”.
Tai tik perėjūnai, pasijutę nejaukiai miesto amžių didybės akivaizdoje, pajunta neišvengiamą nepilnavertiškumo kompleksą ir nenugalimą impulsą pakelti koją, kad pažymėtų “savo” teritoriją. Šiuos ženklus matom visur – nevykę statiniai, ne vietoje prikergti menkaverčiai paminklai, iškapotos vitrinos suklastotų prekių parduotuvėms. O vilniečiams nereikia žymėti savo teritorijos – miestas ir taip jų savastis, jų atsakomybė ir jų galvos skausmas.
Vilnietis ir Vilniaus gyventojas yra du skirtingi dalykai. Tad tam, kad taptum vilniečiu, nepakanka išsinuomoti butą Senamiestyje. Reikia dar ir turėti noro juo tapti. Atrodo, kad A.Užkalnio atveju šis tapsmas bus ilgas ir sunkus. Gali būti, kad vienintelis variantas – jam čia numirti. Bet labai gali būti, kad ir to nepakaks.