Tai nesunku patikrinti. Į VSD informacijos kreipdavosi Užsienio reikalų (URM) ir Teisingumo ministerijos. Tokie paklausimai būdavo apibrėžti sutarčių dėl konkrečių teisinės pagalbos punktų, numatančių saugoti žmogaus teises.
Po politizuotų VSD veiklos “tyrimų” ši tvarka nebeegzistuoja. Krašto apsaugos ministrei R.Juknevičienei paskelbus, kad VSD bendravimas su kitomis institucijomis, ypač su Užsienio reikalų ministerija, yra tolygus „valstybės užvaldymui“, o prezidentei tą kvailystę kartojant, buvo pradėtos reformos, kurių pirmuosius rezultatus ir matome.
Atitinkamų ryšių su kitomis institucijomis padalinių nebėra nei prokuratūroje, nei VSD. Kiekviena institucija veikia individualiai, informacija nebesidalijama ir veiksmai nebederinami. VSD apskritai niekam nebereikalinga.
Kita incidento priežastis netgi svarbesnė – tai klaidinga Lietuvos užsienio politika Baltarusijos atžvilgiu, kurios iniciatorė taip pat yra Lietuvos prezidentė. Dabar šita, net su valdančiąja partija nederinta, politika patyrė visišką pralaimėjimą, pašlijo Lietuvos reputacija ir, svarbiausia, nukentėjo žmonės.
Ne vienas A.Beliackis tapo auka. Tai ne techninė klaida, o galbūt ir sistemingi veiksmai, kurių turiniu privalėtų susidomėti ne tik Seimas.
Kokiu tikslu po praėjusių metų gruodį vykusio Baltarusijos opozicijos fizinio susidorojimo – jau sausio 5-ąją - Lietuvos Prezidentūroje lankėsi Baltarusijos užsienio reikalų viceministras Valerijus Voroneckis, o sausio 27-ąją – A.Lukašenkos administracijos vadovas Vladimiras Makiejevas? Apie jų vizitą nėra jokios viešos informacijos. Beje, kaip tik tuo metu Baltarusijoje intensyviai pradėta persekioti opozicinė organizacija „Vesna“.
A.Lukašenka nuolat kartoja, kad opozicija yra dirbtinė, sugalvota ir finansuojama Vakarų. Dabar jis jau gali drąsiai mojuoti iš Lietuvos perduota medžiaga. Kaip atsitiko, kad Seimo narys P.Auštrevičius kovo mėnesį tarptautinei bendruomenei skelbė apie Lietuvos solidarumą su Baltarusijos demokratais, tačiau tuo pačiu metu už nugaros iš Lietuvos institucijų buvo teikiamos išdavikiškos pakišos?
Jeigu Lietuvos politikai į šią situaciją pažiūrės pro pirštus, jie neverti atstovauti mūsų valstybės žmonėms. Vis dėlto ženklų, kad nemaža dalis politikų jau yra pasiruošę principingą poziciją pakeisti į tylėjimą akivaizdžiai kenksmingos užsienio politikos atžvilgiu, daug.
Iki rinkimų partijos jau nesigilins į tikrąsias, ne vien techninio pobūdžio, akibrokšto priežastis. Nedrįs į D.Grybauskaitės politikos atlapus kibti ir parlamentinis tyrimas. Išvada baigsis žinoma genialia mintimi: galėjo nukentėti, bet nėra įrodymų, kad nukentėjo.
Valdžia stengiasi incidentą užglaistyti. Ne kartą bandytu keliu ieškoma „iešmininko“. Kartojamos nuvalkiotos frazės apie mechanizmų kūrimus, koordinacijos stoką. Makabriškai skamba paaiškinimas, kad A.Beliackis buvo įspėtas, jog jis jau išduotas.
Lietuvos premjeras tyli. Apskritai vis dažniau kyla klausimas, ar jam valstybė dar rūpi. Prezidentė, ko gero, pati įtikinės kokio nors padalinio vadovą prisiimti kaltę. V.Landsbergis pasiūlė nukreipti žvilgsnį į Rusiją. Išvertus tai į lietuvišką politinę kalbą, reiškia – nubauskim kokį nors klerką, pakalbėkim apie Rusiją ir pabaikim. Teisingumo ministrui ši mintis patiko. Ją ir kartoja.
Jeigu pakeliui dėl principingo sąžiningo austrų pasieniečio poelgio nebūtų pasipainiojusi M.Golovatovo istorija, nežinia, apie ką dabar reiktų kalbėti. Be to, pastaroji istorija netgi tapo savotišku gelbėjimosi ratu, nes Lietuvos institucijos dar pavasarį suprato, kas atsitiks, kai informacija apie duomenų perdavimą pasieks visuomenę.
Dabar ministras R.Šimašius ramus – turi kitą, tarptautinio atgarsio pasiekusią temą ir įtakingų politikų paramą. Pagaliau žino, kad visos gijos veda į didžiąją politiką, už kurią jis mažai atsakingas. Juk ne jis kūrė dviprasmiškus santykius su A.Lukašenka. O tas, kas kūrė, ir toliau maudosi reitinguose ir neketina niekam nieko aiškinti.