Yra viena tokia nuostabi akimirka. Nuolatiniai „Ad Fontes“ dalyviai jos laukia visus metus. Tai – šventos tylos akimirka Dienos užbaigos, arba Naktinės, liturginės valandos metu.
Devintą valandą vakare paskutinį kartą vėl susibėgame į Kražių švč. Nekaltojo Prasidėjimo Mergelės Marijos bažnyčią. Sugaudžia varpas ir prasideda liturginė valanda, kurios metu su Viešpačiu įžengiame į šiapusinio pasaulio naktį, o kartu įsiduodame save į mylinčio Tėvo rankas. Gamtoje užgęstanti saulės šviesa, atrodo, palydi mus į pasaulio tamsą, tačiau kartu ir pakviečia atsisukti į čia pat širdyje dvelkiančią Dievo šviesą.
Kražių benediktinių seselių (dabar parapinė) bažnyčia yra pastatyta ant kalvelės. Jos altorius tikinčiųjų maldą kreipia į rytus, o bažnyčios priekis žvelgia į vakarus. Paprastai per Naktinę bažnyčios durys būna atviros ir rugpjūčio saulė šviesa ryškiu raudoniu nutvieskia šventovėje psalmuojančius „Ad Fontes“ dalyvius: atrodo, kad saulės šviesa simboliškai įsilieja į mūsų dvasinę širdį.
Naktinės pradžioje skaitinys iš pirmojo apaštalo Petro laiško (1 Pt 5,8-9) mums primena, kad turime budėti, nes „priešas velnias kaip riaumojantis liūtas slankioja aplinkui, tykodamas ką praryti“. Skaitinys yra pabaigiamas raginimu imtis dvasinių ginklų: „cui resistite fortes in fide!“ – „jam pasipriešinkite, būdami tvirti tikėjime!“
Išpažinę savo nuodėmes ir gavę atleidimą, psalmių ritmu toliau žengiame tikėjimo keliu. Tikinti siela ieško Dievo, kuris yra jo namai, apsauga nuo tamsoje slypinčių piktojo žabangų ir amžinosios gyvasties šaltinis bei viltis. Gęstančios saulės akivaizdoje tikintysis prisimena aktyvios blogio jėgos realumą, akylai kovojančios prieš jo paties sielą ir kūną. Jis ginkluojasi tikėjimo ginklais ir stoja į Dievo karių rikiuotę. Kražių legionas kartu su viso pasaulio Romos katalikais drąsiai savo Viešpaties akivaizdoje giesmingai skanduoja:
„Nūn ateikite, šlovinkite Viešpatį, jo tarnai, visi, kurie tarnaujate naktį Viešpaties Namuose. Tieskite rankas jo šventovės link ir šlovinkite Viešpatį. Viešpats, dangaus ir žemės Kūrėjas, tave tepalaimina!” (Ps. 133)
Himnas visagaliam Kūrėjui psalmodijos pabaigoje sustiprina pasaulio naktyje kovojančius šviesos karius, o tikėjimo galia tikinčiųjų sielos atsiremia į Dievo tikrovę. Šią jau įvykusią vidinę tikrovę išgieda kantorius (vedantysis giesmininkas):
„Juk tu esi tarp mūsų, Viešpatie, tavuoju šventu vardu mes vadinami: neapleisk mūsų, Viešpatie mūsų Dieve!“ (Jer 14,9).
Ramybės Viešpatyje atodūsiu nuščiūva „Ad Fontes“ bendruomenė, giedodama atsaką į tik recituotą skaitinį: „Į tavo rankas, Viešpatie, atiduodu savo sielą. Atpirkai mus, Viešpatie, teisingumo Dieve. Atiduodu savo sielą.“ O apeigos pabaigoje paskutinė Simeono giesmė paskatina dar ryžtingiau pasidžiaugti Viešpaties atpirkimu dovanotu tvirtumu ir ramybe:
„Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išgelbėjimą“ (Lk 2,29-30).
Po maldos ir palaiminimo visi atsisukame į Dievo Motiną ir sugiedame ilgesingąją „Salve, Regina“ (Sveika, Karaliene) iškilminguoju tonu. Įsivyrauja tyla. Kunigas švęstu vandeniu palaimina tikinčios Kražių kariaunos sielas. Tada visi suklaupia ir suklūsta. Nes atėjo TA lauktoji šventosios tylos akimirka.
Ją paskelbia mūsų visų mylimo vienuolio marijono Dariaus sujudintas varpas. Toje Dievo patirties bendrystėje, iš tiesų, jau skanaujame Amžinąjį gyvenimą. Dešimt minučių virš Kražių lėtai ir monumentaliai gaudžia Kražių šventovės didysis varpas, o „Ad Fontes“ dalyvių sielas veria itin tikroviškai išgyvenamas amžinojo gyvenimo ilgesys.
Kražių „Ad Fontes“ yra ilgesingas laiškas iš Amžinojo gyvenimo. Tik dėl šios akimirkos žemiškasis gyvenimas tampa šiek tiek vertingu.