48 metų B.H.Tillbergas šiuo metu vadovauja Šiaurės ministrų tarybos biurui Lietuvoje. Prieš dvejus su puse metų į Vilnių jis atsikraustė iš Sankt Peterburgo Rusijoje.
„Lietuva – tai šalis, kurioje daugybę kartų lankiausi, važiuodavau per šalį kartą ar du per metus nuo 1996-ųjų. Tačiau nė sykio nebuvau ilgesnį laiką. Darbas Vilniuje tapo puikia galimybe pažinti šią šalį.
Be to, tuo metu mano sūnui buvo dveji, o žmona laukėsi kūdikio. Pamaniau, kad auginti vaikus Vilniuje bus lengviau negu Sankt Peterburge”, – kalbėjo B.H.Tillbergas.
Nors švedas mėgaujasi ramiu gyvenimu sostinėje, ir čia jis kartais susiduria su netikėtumais.
Šią savaitę ilgapirščiai pavogė vėliavą su jo biuro emblema.
Šiaurės ministrų tarybos biuro Lietuvoje vėliava piktavalius sudomina ne pirmą kartą.
Ją kažkas jau buvo pasisavinęs ir prieš pusantrų metų.
„Tada vagystei buvo pati netinkamiausia diena, nes Vilniuje turėjo susitikti Šiaurės šalių ministrai, įvykis buvo neįprastas”, – sakė B.H.Tillbergas.
– Ar vaikštinėdamas Vilniuje jaučiatės saugus?
– Kiekvieno miesto gatvėse turi būti atsargus, tačiau Vilniuje jaučiuosi saugus.
Tikriausiai atokesniuose rajonuose kyla daugiau problemų, tačiau Antakalnyje, kur šiuo metu gyvenu, ir miesto centre jaučiuosi tikrai gerai.
– Per Lietuvą važiuodavote nuo 1996-ųjų. Ką tuomet manėte apie šią šalį ir Vilnių?
– Vilnius skiriasi nuo Šiaurės šalių miestų, tačiau jis man patiko iš pirmo žvilgsnio. Anksčiau Vilnius savo infrastruktūra atsiliko, pavyzdžiui, nuo Talino, bet apie 2000-uosius miestas pradėjo sparčiai plėtotis.
Tačiau Lietuvoje gyvenimo pulsas taip pat kitoks. Čia jaučiuosi kitaip nei Estijoje ar Švedijoje.
Žmonės Lietuvoje taip pat skiriasi nuo kitų Baltijos šalių gyventojų. Lietuviai turi puikių savybių – jie spontaniški, atsipalaidavę, draugiški, turi išlavintą humorą jausmą, su jais lengva bendrauti.
– Ką sostinėje dažniausiai veikiate po darbų?
– Vilniuje labiausiai mėgstu važinėtis dviračiu. Sėdu ant dviračio ir važiuoju į tas vietas, kuriose dar nesu buvęs.
Turiu ir paprastą, ir elektrinį dviratį.
Tačiau labiau mėgstu važinėtis elektriniu. Nors Vilniuje daugiausia yra lygumų, kai kuriuose rajonuose, ypač Antakalnyje, yra nemažų kalnų.
Kai kuriose vietose minti dviratį patogu, o kitose – nelabai.
Šiame mieste yra dar daug erdvės, todėl būtų galima tobulinti dviračių infrastruktūrą.
Tačiau net Stokholme viskas nėra idealiai pritaikyta dviratininkams, kaip, pavyzdžiui, Kopenhagoje.
– Kokie miesto rajonai jums įdomiausi?
– Dviračiu man patinka važinėtis paupiu. Vienas įdomesnių Vilniaus rajonų – Žvėrynas. Ten yra įvairių įdomių pastatų.
Esu išmaišęs ir Užupį, kuriame kas kartą galima atrasti ką nors naujo.
Važinėtis man patinka ir Vingio parke.
Nors Vilnius man labiau patinka vasarą, Antakalnio rajonas labai gražiai atrodo ir žiemą.
– Kodėl Vilnius jums pasirodė tinkamas miestas vaikams auginti?
– Mieste yra nemažai vaikų žaidimų aikštelių. Viena yra visai netoli mūsų namų, Pavilnių regioniniame parke.
Nežinau, ką apie tai mano vilniečiai, bet, mano akimis, vaikų žaidimų aikštelių mieste pakanka, jose yra ką veikti.
Tiesa, pastebiu ir apleistų aikštelių, kurios gali kelti pavojų.
Kartais pasitaiko, kad šiose vietose sėdi jaunimas, geria, rūko, tačiau ryte nesu radęs cigaretės nuorūkos. Tai rodo, kad vaikų žaidimų aikštelės mieste gerai prižiūrimos.
– Ar Šiaurės šalių gyventojai turėtų ko pasimokyti iš lietuvių?
– Nuostabu, kad lietuviai vertina savo istoriją, laisvę. Patriotizmo jausmas čia labai stiprus.
Pas mus to trūksta.
Šiaurės šalyse dirba daugybė lietuvių. Manau, kad ir iš statybų darbuotojų, medikų ar seselių šiauriečiams yra ko pasimokyti.