Tas pats Saulius Šė, kuris su pagarsėjusių vietos „politikų“ šeimos atžala sutrupino pagėgiškės Bronelės gyvenimą – nugirdė, apsvaigino, atėmė butą ir paliko nuogą kažkur pamiškėje prie Šiaulių. Tą butą banditai vėliau pardavė Pagėgių savivaldybės administracijai. Kaip socialinį būstą.
Tai tik viena iš daugybės liūdnų istorijų Pagėgių savivaldybėje, kurioje politinis režimas ir banditizmas veikia kaip vienas organizmas. Nežinojote? Norite dar istorijų?
O ar žinojote, kad Pagėgiuose kartą per savaitę paslapčia susirenka opozicinių partijų atstovai. Renkasi naktimis, iš anksto sutarę susitikimo vietą. Taip daro todėl, kad jų nesusektų. Mat, jei Pagėgių savivaldybę valdantys politikai sužinos, jog nesutinki su jų “tvarka ir teisingumu”, neteksi darbo, tavo šeima neteks pragyvenimo šaltinio, bus sužlugdytas tavo verslas, net vaikai iškart pradės prastai mokytis mokykloje.
Dėl tokio slapukavimo, opozicionieriai juokais save vadina „sąmokslininkais“. Juokais, nes juokas yra vienintelis persekiojamųjų ginklas.
Vis dėlto, vieną iš opozicionierių režimas susekė. Susekė ir sunaikino jo šeimą.
Persekiojo ir kitus. Kartą vieną Pagėgių opozicionierių naktį pažadino ryški šviesa, krentanti per miegamojo langus. Nubudęs vyras pamatė, kad jo kieme stovi keli juodi automobiliai, įjungę tolimąsias šviesas. Taip banditai jam priminė, kad Pagėgiuose yra tik viena “tvarka” ir vienas “teisingumas”.
O ar teko girdėti apie Šilutėje ir Pagėgiuose leidžiamą laikraštį „Šilokarčema“, kuriuo uždrausta prekiauti Lietuvos Respublikos teritorijoje esančiuose Pagėgiuose? Taip, perskaitėte teisingai – uždrausta.
Savivaldybės tarybą, savivaldybės administraciją, visas seniūnijas, bendruomenes, nevyriausybines organizacijas, verslą, verslui skirtas patalpas užvaldę banditai tiesiog atsisako prekiauti laikraščiu. Nes šis viešina Pagėgių savivaldybės „politikų“ darbelius.
Sakysite, kad viso to nežinojote?
Bet teisingumo ministro R.Šimašiaus partijos bičiulis Audrius Endzinas tikrai žinojo – pats jam emocingai pasakojau kelyje Vilnius – Klaipėda. Pasakojau ir prašiau padėti Pagėgiuose veikiantiems opozicionieriams.
Ir konservatorius Stasys Šedbaras žinojo – net gyrėsi, kad skaito Šilutės laikraščio „Šilokarčema“ straipsnius apie Pagėgių banditų darbelius. Ir „darbiečiu“ patapęs Artūras Paulauskas žinojo – pats man pasakojo, kad net laiškų su pagėgiškių pagalbos prašymais gaudavo.
O Europos Parlamento liberalas Leonidas Donskis, sužinojęs apie Pagėgių demokratijos situaciją, net buvo pažadėjęs „to taip nepalikti“.
Apie triuškinamas žmogaus teises, žodžio laisvę bei įsigalintį banditizmą Pagėgiuose žinojo ir daugiau politikų.
Žinojo ir STT Klaipėdos filialas. Žinojo Vyriausybės atstovas Tauragės apskrityje Viktoras Kovšovas. Žinojo ir buvusi Seimo kontrolierė Zita Zamžickienė, kuri, tapusi žurnalistų etikos inspektore, tą pačią „Šilokarčemą“ nokautavo. Žinojo ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius. Žinojo ir Lietuvos žurnalistų sąjunga bei visada politiškai korektiškas jos pirmininkas Dainius Radzevičius.
Galiausiai, žinojo net Seimo pirmininkė Irena Degutienė!
Prieš keletą metų apie Pagėgių politinį režimą ir jo finansavimo šaltinius jai pasakojo ant Rambyno kalno gyvenanti Birutė Minevičienė. Ji papasakojo ką matė, o dabar Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, pasisamdęs brangius Vilniaus advokatus, tampo ją po teismus.
Ir uždusins. Nes tie teismo posėdžiai nedomina nei politikų, nei žmogaus teisių gynėjų, nei žurnalistų, nei pačios I.Degutienės. O ant Rambyno kalno gyvenanti Birutė nesupranta, kodėl ji turi paneigti tai, ką matė savo akimis! Kodėl ji negali pasakyti, kad mažytėje savivaldybėje gyvenimas yra kuriamas pagal banditų taisykles!
Birutės uždusinimo pavyzdys bus edukacinė priemonė – jei dar kas nors sugalvotų apie kunigaikštijos vidaus politiką prabilti viešai.
Lietuvoje apie Pagėgių savivaldybės situaciją žino daug politikų, tarnautojų, žurnalistų, visuomenininkų. Žino, ir ką? Ir nieko. Niekas net nebando keisti situacijos.
Tad niekaip nesuprantu, kodėl jūs stebitės, kad Lietuvos valstybinės institucijos įdavė Baltarusijos opozicijos lyderį Alesį Beliackį? Negi Pagėgių atvejis neparodo, kad mūsų šalyje laisvė jau seniai nieko nereiškia? Svarbi tik politinė nauda.
Sakysite, Pagėgių atvejis mažesnis nei Baltarusijos, tad nėra ko lyginti? Vadinasi, ir žmogaus laisvę vertiname kaip tą išgarsintą grūdėtą varškę? Jeigu pražudė dešimtis tūkstančių, tai ministras blogas. O jeigu tik kelis tūkstančius lietuvių, – tiek jau to.
Kaimietiškoje ir nuskurdusioje Lietuvoje, laisvė jau seniai keičiama į pinigus, tad A.Beliackio laisvės gynėjams nereiktų stebėtis tokiu Lietuvos tarnautojų ir politikų poelgiu. Jeigu nesugebame padėti net Lietuvos opozicionieriams ir žudome laisvę savo kieme, tai mūsų tikrai nesujaudins svetimų kovotojų likimas.
P.S. Pagėgių savivaldybė pirmauja Lietuvoje pagal savižudybių skaičių, o pagėgiškiai – nelaimingiausi Lietuvoje.