Darbščiausieji išgyvena ir nederlingose žemėse (nuotraukos)

Saugoti griežles lengviau nei auginti karves Europinės svarbos saugomų teritorijų tinklui „Natura 2000“ priklauso didžioji dalis seniūnijos teritorijos, todėl intensyvi žemdirbystė čia negalima – žemės savininkai turi saugoti kumščio didumo griežles, sudaryti joms sąlygas perėti ir auginti vaikus.

Šis užsiėmimas panemunės ūkininkams kur kas patrauklesnis nei žemdirbystė. Pasak V. Kucino, ūkininkus Viešvilėje galima skaičiuoti ant pirštų, o karvių dauguma kaimo žmonių jau seniai nebelaiko. Negelbsti nei ūkininkaujantiesiems mažai derlingose žemėse iš Kaimo plėtros 2007-2013 metų programos skiriamos 195 Lt išmokos.

Irena ir Kęstas Glinskai tikina Ridelkalnio kaime anksčiau suskaičiuodavę 150 karvių, bet dabar teliko vos septynios.

„Likti kaime ir pasmerkti save skurdui jauni žmonės nesiryžta, tik mes, seniai, be karvutės gyventi negalime“, - „Ūkininko patarėjui“ tvirtino vieni iš nedaugelio pieną parduodančių viešviliečių. Nors iš to jiems menka nauda – už tai, kad kelis šimtus metrų pasuktų iš „Vilkyškių pieninės“ vedančio plento link, įmonės administracija nuo kiekvieno pieno litro nuskaičiuoja po 2 centus. Taip neva kompensuojami pieno surinkimo nuostoliai.

Irena ir Kęstas panemunės pievose karves laiko nuo jaunystės, anksčiau turėjo ir nemažą bandą prieauglio. Visą laiką žadėjo ūkį dar labiau plėsti, išsinuomoti iš valstybės gerokai daugiau žemės, kurios čia niekas nenori dirbti, bet to daryti taip ir nepasiryžo. Šiemet Glinskai deklaravo tik 24 arus pasėlių, likę beveik 5 ha – natūralios pievos ir ganyklos. Už kiekvieną hektarą gauna ne tik tiesiogines išmokas, bet ir po 195 Lt kompensacijų, skirtų ūkininkaujantiesiems mažo palankumo žemėse. Jos, pasak Glinskų, padeda išgyventi per žiemą.

„Ką nori šioje žemėje sėk, o derliaus neužauginsi – smėlynuose viskas išdega. Šiemet avižų pasėjome, bet ar kulsime, Dievas žino. Dirbame tik tam, kad neaugtų piktžolės“, - moja ranka K. Glinskas.

Tiesa, užliejamose pievose žolė vešli kaip niekur kitur – nei jos tręšti reikia, nei atnaujinti įsėjant daugiamečių žolių. Dalį pievos kažkada K. Glinskas net buvo suaręs. Džiaugėsi žmogus, žiūrėdamas į gražiai sukilusius pasėlius, kol vieną rytą kone viską rado šernų išgulėta ir nuknista. Apsiginti nuo laukinių žvėrių, kai aplink miškai – beviltiška.

„Žvėrys pas mus į kiemą ateina, vienais metais vilkai prie namų septynias avis papjovė“, - pasakojo K. Glinskas, gyvenantis visai greta Viešvilės.

Viešvilės seniūnas pripažįsta, kad jei Lietuvos kaimo plėtros 2007-2013 metų programoje nebūtų numatyta tiek daug paramos priemonių, Nemuno lankose žemdirbystė jau seniai būtų tapusi retenybe.

„O tai blogai, nes be žmogaus veiklos Nemuno lankos ir tarpumiškiai jau būtų tapę neįžengiama kemsyne. Gal tai būtų palanku daugintis retiems paukščiams, bet kraštovaizdžio tikrai nepagerintų“, - įsitikinęs V. Kucinas.

Seniūnas mano, kad nederlingų žemių savininkai galėtų drąsiau domėtis netradicinės žemdirbystės šakomis, kurios ypač patrauklios ūkininkaujantiesiems mažuose plotuose.

Pasak V. Kucino, žmonės seniai įsitikino, kad didesnio javų derliaus nei tona iš hektaro čia niekada nepavyks užauginti, todėl retas bando sėti grūdines ar ankštines kultūras, o natūraliose pievose užaugusios žolės neturi kur dėti. Pats seniūnas augina triušius ir labai šiuo užsiėmimu džiaugiasi. „Ūkininko patarėjui“ V. Kucinas pasakojo, kad dirbti buvo pratinamas nuo vaikystės, todėl visada norėjo ūkininkauti. „Labiau už viską norėčiau turėti karvę, bet žmona nesutinka, todėl pernai nusprendžiau užveisti triušių“, - tikino seniūnijos šeimininkas.

Porelę ilgaausių pernai jam padovanojo draugai, o sužavėtas idėjos išplėsti striukauodegių ūkį dar keletą porelių Valentinas įsigijo pats. Ir gardus meistravo pats, ir pašarus ruošė, ir laukė pirmųjų triušiukų. Ilgaausiai greitai veisiasi, todėl dabar V. Kucinas jau turi bene pusantro šimto įvairaus amžiaus triušių, o rudenį tikisi keletą dešimčių parduoti.

„Girdėjau, kad už gyvą triušį mokama po 25 Lt. Auginti juos nesudėtinga, brangių pašarų nereikia – ko ne verslas? Reikia tik noro“, - įsitikinęs seniūnas.

Tačiau seniūnijoje yra ir keletas stambesnių ūkių. Birutė Murauskienė turi ekologinį pienininkystės ūkį, o Inga ir Gedeminas Lukošiai panemunės pievose gano mėsinius galvijus.

Gal stambiame ūkyje nederlingos žemės netampa našta?

Kazikėnų dvare įsikūrę Inga ir Gedeminas neslepia, kad keletą metų jie buvo priversti gyventi vien tik iš Kaimo plėtros programų išmokų.

„Ilgai svarstėme, kuo užsiimti tokioje nepalankioje ūkininkauti vietovėje, kol galų gale nutarėme, kad reikia ne kovoti su gamta, o paklusti jos diktuojamam ritmui “, - pasakojo Lukošiai, 2005 m. įregistravę 100 ha ekologinį ūkį ir po metų į panemunės pievas iš Prancūzijos parsivežę 31 neveršingą šarolė veislės telyčią ir vieną grynaveislį bulių. Veisliniams galvijams įsigyti valstybė jiems skyrė 116,8 tūkst. Lt.

Jauni ūkininkai netruko įsitikinti, kad nuomoti žemės neapsimoka – daug naudingiau ją įsigyti iš valstybės. Dabar 250 ha ekologinį ūkį valdantys Inga ir Gedeminas prižiūri 54 mėsinius galvijus. „Mūsų jautukai ėda tik natūralių pievų žolę ir mūsų pačių ekologiškai užaugintų kvietrugių, avižų ir vikių dribsnius, leidžiame jiems pasimėgauti laižomąja druska su mineralais“, - pasakojo Inga. Bet negaudami jokių augimą skatinančių pašarų priedų mėsiniai buliai auga lėtai – prireikia net dviejų metų, kol gyvulys natūraliai užauga. Apmaudžiausia, kad ekologiškai užaugintos mėsos Lietuvoje niekam nereikia – šalyje tik vienintelė Utenos „Biovela“ turi skerdyklą, sertifikuotą ekologiškai užaugintiems gyvūnams skersti, tačiau dėl menko priedo vežti gyvulius per visą Lietuvą panemunės ūkininkams neapsimoka. Jie skerdžia bulius UAB „Jurbarkų mėsa“ skerdykloje ir patys parduoda mėsą. Inga tvirtina, kad tie, kas kartą paragauja ekologiškai užaugintų mėsinių galvijų mėsos, kitokios valgyti nebenori...

I. Lukošienė tikina, kad skųstis likimu negali – nors didelio pelno negauna, ekologiško ūkininkavimo naudą jaučia. „Ir bent jau žinome, ką valgome“, - juokiasi ūkininkė, savo pavyzdžiu patvirtinanti, kad darbščiausieji išgyvena ir ten, kur niekas nenori augti.