Reportažą "Lietuvių vaikai randa prieglobstį užsieniečių šeimose" žiūrėkite čia.
„Jausmai neturi sienų”, – tuo neabejoja užsieniečiai, pasiryžę į savo šeimą įsileisti Lietuvos globos namuose augančius nepilnamečius.
Vaiko paieškos, parengiamieji kursai tapti įtėviais, laukimas, kol teismas priims palankų sprendimą dėl įsivaikinimo – pagausėsiančios šeimos laukti kartais tenka kelerius metus.
Dažniausiai mažylius iš Lietuvos įsivaikina italai. Šiemet į šią Pietų Europos šalį išvyko 51 buvęs Lietuvos globos namų auklėtinis. 13 naujus namus rado JAV, 10 – Švedijoje, 7 – Ispanijoje.
Dažniausiai svetur iškeliauja tie, kurių įvaikinti nepanoro lietuviai, – vyresni ir ligoti.
Užsieniečiai kur kas dažniau įsivaikina ir po kelis vaikus – brolius ir seseris.
Dukteriai primins jos šaknis
„Greta lietuviškai moka vos kelis žodžius, bet tai suprantama, juk mudu su žmona taip pat mokame vos kelias frazes jos gimtąja kalba.
Tačiau ji žino ir visuomet žinos, kad yra lietuvė”, – glausdamas 14-metę dukterį, prieš ketverius metus dar gyvenusią Pagėgių vaikų globos namuose, tikino 50-metis Fabrizio Palmieri.
Atgaivinti mergaitės prisiminimus F.Palmieri ir jo žmona 47erių Antonella Giusto ketina ir šią savaitę viešėdami Lietuvoje.
Ketvirtus metus Italijoje gyvenanti mergaitė, ko nors paklausta lietuviškai, sutrinka – su vyresne seserimi, kuri šiuo metu įsikūrusi Londone, Greta kalbasi angliškai.
Ieškojo vaiko iš Europos
„Mes esame atviri gyvenimui. Kai supratome, kad negalėsime turėti savo vaikų, nutarėme įsivaikinti”, – priežastį, paskatinusią ieškoti sau atžalos ne tik Italijoje, bet ir už jos sienų, atskleidė 50 metų F.Palmieri.
Įsivaikinti jis su žmona buvo pasirengęs 2005-aisiais. Po dvejų metų į savo namus Italijoje sutuoktiniai iš Lietuvos parvyko jau trise.
F.Palmieri ir A.Giusto pirmiausia atžalos ieškojo Italijoje, tačiau šioje šalyje įvaikinimo procesas kur kas sudėtingesnis ir ilgiau trunka nei Lietuvoje.
„Paskui nutarėme: svarbu, kad vaikas būtų iš Europos, – būtų lengviau prisitaikyti Italijoje”, – pasirinkimą, nutiesusį kelią į Lietuvą, paaiškino A.Giusto.
Puolė į glėbį būsimiems tėvams
„Aš niekada nepamiršiu tų pirmųjų mūsų susitikimų. Kai tik apie tai galvoju, visada susijaudinu”, – kalbėdamas su „Lietuvos rytu” ašarų netramdė F.Palmieri.
Pirmasis susitikimas prieš ketverius metus su Greta nebuvo itin sklandus. Sutartą dieną nuvykę į Pagėgių vaikų namus, jie sužinojo, kad mergaitė išvyko į poilsiavietę prie ežero.
Italai nutarė nelaukti grįžtančių poilsiautojų ir patys susirado poilsiavietę.
„Sužinojusi, kad norime ją įsivaikinti, Greta puolė į glėbį.
Buvome daug skaitę apie įvaikinimą, tačiau nesitikėjau, kad vaikas taip sutiks svetimus žmones. To neįmanoma pamiršti”, – sudrėkusias akis sukdamas šalin kalbėjo F.Palmieri.
Džiaugėsi nuosavu kambariu
„Globos namų darbuotoja pasakojo, kad dar gerokai iki mūsų pažinties Greta nuolat vaikščiodavo nuo lango prie lango ir sakydavo, kad laukia tėvų.
Dar nė nežinodama, kad bus įvaikinta, Greta buvo sukūrusi dainelę, kurią mums vėliau dainavo. Supratau tiktai du lietuviškus žodžius „tėtukas” ir „mamytė” – apie jaudinančias akimirkas pasakojo F.Palmieri.
Jam antrino ir žmona: „Vos parskridome iš Lietuvos, važiuojant iš oro uosto Greta vis lietuviškai kartojo: „Namo, namo.”
Mes supratome, kad turime skubėti į naujuosius mūsų dukters namus.”
Vos įžengusi į juos mergaitė negalėjo sutramdyti džiaugsmo, kad nuo šiol turės savo kambarį.
„Greta viską nešėsi į savo kambarį – ir itališkas knygas, kurių ji dar nemokėjo skaityti, ir drabužius, ir netgi maistą. Tas kambarys tapo jos pasauliu.
Gyvendama vaikų namuose ji turbūt buvo įpratusi viską turėti greta.
Ilgainiui jos pasaulis pripildė visus mūsų namus”, – dabar šypsodamasi apie tuomet nerimą kėlusias pirmąsias dienas pasakojo A.Giusto.
Nebebijo praeities šešėlių
Išlauktos tėvystės skonis neapkarto ir vėliau, prasidėjus Gretos paauglystei. Nors, neslėpė F.Palmieri, šis amžiaus tarpsnis sudėtingas.
Tačiau jis įsitikinęs, kad šeima padės mergaitei atlaikyti visus sunkumus.
„Laikomės katalikiškų vertybių. Vaikai turi teisę turėti tėvus.
Jei galėtume išmatuoti meilę, kurią turime suteikti vaikui, būtų akivaizdu, kad kadaise tėvų netekusiam jos reikia kur kas daugiau. Kad būtų kompensuota tai, kas buvo prarasta”, – įsitikinę lietuvę mergaitę įsivaikinę italai A.Giusto ir F.Palmieri – draudimo agentė ir susisiekimo ministerijos darbuotojas.
Jie nedvejoja, kad ateityje dukterį gali atsivyti praeities šešėliai. Gretos tėvai pastebi, kad paauglę kartais apima liūdesys, kai aplanko prisiminimai iš ankstesnio gyvenimo Lietuvoje.
„Mes visada apie tai kalbamės, tačiau tik jei ji to nori.
Kad nesame biologiniai tėvai, Greta ir taip žino. O jei kokią skaudžią akimirką ji tai primins, esame pasirengę – atsakysime jai meile.
Tačiau netikiu, kad tai nutiks. Greta ne kartą mums yra pasakiusi: „Mama, tėti, aš niekada jūsų nepaliksiu, kad ir kas nutiktų”, – pasakojo F.Palmieri.
Tą patį naujieji Gretos tėvai išgirdo ir šią savaitę, kai su dukterimi nuvyko į globos namus, kuriuose kadaise ji gyveno.
Mergaitė užsuko į kambarį, kuriuo dalijosi su kitomis mergaitėmis, salę, kurioje vyko atsisveikinimo vakaras jai išvykstant į Italiją.
„Ačiū, kad jūs mane įvaikinote”, – pasakė Greta, pasibaigus viešnagei Pagėgiuose.
„Dabar ji svajoja, kad bus popžvaigždė. Dažnai užsidaro savo kambaryje, garsiai pasileidusi muziką dainuoja, šoka.
Tačiau bent jau kol kas primename, kad jos pareiga – mokytis. O kaip bus ateityje, pažiūrėsime”, – šypsodamasi sakė A.Palmieri.
Lietuvoje liko broliai
„Mama, aš kadaise buvau tavo įsčiose ir tu mane pagimdei”, – tokius vyresnėlės trylikametės Evelinos žodžius išgirdusi 54 metų Carla de Ieso visuomet pratrūksta ašaromis.
Tuomet devynmetę Eveliną ir septynerių Ingridą Carla de Ieso ir Celso Nicolini įsivaikino 2007-aisiais.
Vaikų taip ir nesusilaukusius sutuoktinius vykti į Lietuvą paskatino Italijoje gyvenančios kelios pažįstamos lietuvių šeimos.
„Mes neturėjome vaikų, tačiau labiausiai norėjome suteikti laimės beglobiams vaikams. Italijoje įsivaikinti nelengva. Tarptautinis įsivaikinimas mums buvo išeitis”, – sakė sutuoktiniai Nicolini, šešerius metus laukę, kol jų šeimoje atsiras įvaikinta atžala.
Jiems nekilo dvejonių, kai sulaukė siūlymo įsivaikinti ne vieną mergaitę, o dvi seseris.
Iš Paparčių kaime įsikūrusių globos namų į Italiją nuvykusios mergaitės labai stengėsi kuo greičiau pritapti naujoje tėvynėje ir iki šiol tėvų prašo aplinkiniams sakyti, kad jos yra biologinės dukterys.
„Mes gerbiame tokį jų norą, nors tai ir netiesa. Mergaitės žino savo praeitį, tai, kad Lietuvoje gyvena du broliai.
Galbūt ateityje pasikeis dukterų požiūris ir jos norės susitikti su broliais. Tai bus dar viena proga atvykti į Lietuvą”, – kalbėjo 57 metų elektros įmonės specialistas C.Nicolini.
Tapo ir krikšto tėvais
Kai Ingrida ir Evelina nuvyko į Italiją, jų laukė ne tik nauji namai, šeima, bet ir krikštynos.
Vietos klebonas pasiūlė ką tik tėvais tapusiems sutuoktiniams Nicolini tapti ir krikštatėviais – taip dar sustiprėjo pagausėjusios šeimos saitai.
„Ar mūsų šeimoje kyla barnių? Žinoma, juk tai normalu. Mes baramės dėl smulkmenų – tarkime, netvarkos. O šiaip mergaitės yra labai ramios.
Anksčiau mes su vyru buvome dviese ir galvojome vienas apie kitą, o dabar esame keturiese ir pirmiausia galvojame apie dukteris”, – kalbėjo šeimininkavimui namuose atsidavusi C.Nicolini.
Ji apgailestavo, kad mergaitės nebekalba lietuviškai, – iš pat pradžių jos norėjo kuo greičiau pritapti Italijoje, o paskui buvo per vėlu gaivinti jau primirštą gimtąją kalbą.
Nepamiršo gimtosios kalbos
16-metis Vytautas, prieš penkerius metus su jaunesne seserimi Janina išvykęs į Italiją, gimtosios kalbos nepamiršo, nors dabar ir kalba užsikirsdamas.
Vienintelis jo ryšys su Lietuva – čia gyvenanti vyriausioji sesuo. Jai – trisdešimt.
„Kalbame su ja po penkias valandas per mėnesį internetu. Aš esu labai laimingas, kad mano gyvenimas pasikeitė. Žinau, kad turiu ir tikrus tėvus, tačiau jie geria, tad su jais negalėjome gyventi.
O aš labai norėjau šeimos”, – rinkdamas žodžius lietuviškai kalbėjo Vytautas.
Jo tėvai – Biaggio Gallo ir Rosa di Mauro – nepabūgo įsivaikinti gerokai ūgtelėjusių vaikų. Tuomet Vytautui buvo vienuolika, Janinai – aštuoneri.
Dar viena sesuo ir brolis taip pat gyvena Italijoje – juos įvaikino kita šeima. Vytautas ir Janina su jais bendrauja.
Kasmet beglobiai tampa 2 tūkstančiai vaikų
Lietuvoje yra per 11 tūkst. tėvų globos netekusių vaikų. 4173 jų gyvena vaikų globos namuose.
Kasmet Lietuvoje tėvų globos netenka per 2 tūkst. vaikų.
Praėjusiais metais 78 užsieniečių šeimos Lietuvoje įvaikino 115 vaikų, užpernai 88 šeimos – 146 vaikus.
Lietuviai 2010-aisiais įvaikino 109, 2009-aisiais – 110, 2008-aisiais – 101 vaiką.
Lietuviai dažniausiai įsivaikina po vieną globos namų auklėtinį.