Neretai tai daroma su arogancija, perdėtu pasitikėjimu, virstančiu puikybe, viešai žeminant partnerį, iš draugo jį padarant priešu. Tarsi Lietuva būtų trečioji Roma, apsupta barbarų, o mūsų legionai valdytų šiaurės Afrikos provincijas, Galiją ir Ukrainos stepes.
Kaip pastebėjo Estijos Tartu universiteto mokslininkė Maria Malksoo interviu Tomui Kavaliauskui „Kultūros baruose“ (2011 m., Nr. 7-8), Lietuva tikriausiai „remiasi Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės patirtimi <...> nekreipiant dėmesio į tai, kad dabar ji yra maža, nereikšminga ir subordinuota valstybė, kaip ir Estija su Latvija“.
Estijos politika kur kas pragmatiškesnė, labiau vakarietiška ir principinga. Jų prezidentas T.H.Ilvesas mano, kad „reikėtų vengti neigiamai išsiskirti iš kitų Europos šalių, o istorinių kančių ir kankinystės nereikėtų stengtis paversti kapitalu, istorinės tragedijos neturėtų tapti instrumentais, kuriais tvarkomi dabarties užsienio politikos reikalai.“
Jei estai, vadovaujami vakarietiško prezidento, stengiasi mokytis iš Vakarų, tapti modernia valstybe ir jiems tai sekasi, tai kai kurie mūsų lyderiai bizantišku stiliumi nuolat moko Vakarus, tarsi Lietuva būtų gerovės, laisvės ir demokratijos lopšys. Tokia gudravimo politika, save rodant geresniais nei esame, o kitus blogesniais, Vakarų valstybėms daro slogų įspūdį.
Įstoję prieš šešerius metus į ES, gaudami milijardines dotacijas iš ES iždo, imame mokyti ES senbuves, kaip joms derėtų gyventi, kaip suprasti holokaustą, žmogaus teises ir laisves. Dalis Lietuvos politikų, matyt, nelabai suvokiantys, kaip veikia ES, kokios yra Vakarų Europos tradicijos ir patirtys, mano, kad ji turėtų būti tokia, kokia yra Lietuva. Tik dosnesnė, kaip geroji, turtinga tetulė, nuolat šelpianti vargšus giminaičius, užjaučianti ir atleidžianti už padarytas kvailystes.
Europa yra kitokia, nei dalis Lietuvos politikų įsivaizduoja. Teisus dr. A.Švarplys iš Kauno Vytauto Didžiojo universiteto sakydamas, kad „Europa niekada nebuvo tokia, kokią Lietuva įsivaizdavo esant“.
Ilgą laiką būdama atskirta nuo Vakarų Europos, Lietuva tiesiog fiziškai neturėjo galimybių tos Europos pažinti. Vakarų Europoje net sovietinės okupacijos metais mes neturėjome skaitlingesnės emigracijos, kaip, pavyzdžiui, latviai Švedijoje. Dauguma emigrantų iš Europos persikėlė į JAV, ir tik maža jų dalis prisidėjo kuriant modernią Lietuvos valstybę.
Europos universitetuose studijavo ne šimtai ir tūkstančiai, o vienetai, gal dešimtys, kurie turėjo galimybes tiesiogiai, be tarpininkų ir imperinės ideologijos, perimti europietiškos kultūros ir politikos patirtį.
Tik pastarąjį dešimtmetyje, kai šimtai lietuvių studentų mokosi Vakarų Europos universitetuose ir dirba vakarietiškose įmonėse, atsiranda tikroji galimybė pažinti Europą, ją suprasti ir suvokti savo šalies vietą joje. Žinoma, labai norėtųsi, kad bent dalis tų studentų grįžtų į Lietuvą ir rastų darbą valstybinėje tarnyboje ar privačioje lietuviškoje firmoje ir atsineštų su savimi vakarietišką darbo kultūrą, požiūrį į dirbantį žmogų, į teises ir pareigas. Tuomet kelias į modernesnę Lietuvą būtų sėkmingesnis ir spartesnis.
Skandalingas atvejis su baltarusių disidentu ir žmogaus teisių gynėju A.Beliackiu parodė dalies mūsų dešiniųjų politikų, o ypač aukštų valdininkų, dviveidiškumą, visišką politinį neišmanymą ir tai, kad elementaraus pilietiškumo bei solidarumo kovotojams už žmogaus teises ir laisves Baltarusijoje nėra.
E.Čiuldės komentarą "Nauji akcentai kiauliškoje istorijoje: paplokime panelei D.Grybauskaitei" galite skaityti čia.
M.Laurinkaus komentarą "Sutapimas: „Vesna“ ir A.Beliackis imti persekioti po slaptų A.Lukašenkos emisarų susitikimų su D.Grybauskaite" galite skaityti čia.
R.Valatkos komentarą "Teisingumo ministerija - liberali naujųjų mankurtų prieglauda" galite skaityti čia.
Straipsnį "R.Sikorskis atsiprašė Lenkijos vardu dėl duomenų apie A.Beliackį perdavimo Baltarusijai" galite skaityti čia.
Straipsnį "Baltarusijos „Laisvojo teatro“ vadovas N.Chalezinas: „Lietuviai
puikiai žinojo, ką daro, kai išdavė bankų sąskaitas A.Lukašenkai“ galite skaityti čia.
Straipsnį "Teisingumo ministras R.Šimašius atsisakė prisiimti atsakomybę dėl Baltarusijai nutekintų opozicijos veikėjų duomenų" galite skaityti čia.
Straipsnį „The Economist“ apžvalgininkas E.Lucasas: „Baltarusijos opozicijos atstovo istorija pakenkė Lietuvos reputacijai“ galite skaityti čia.
Atsakomybę už tokią chaotišką, nekoordinuotą aukščiausių institucijų veiklą, kuri ne tik žemina Lietuvos valstybę, bet ir palaidoja pasitikėjimą sąjungininkų akyse, tenka prisiimti šalies vadovybei. Jau reikia skubiai griebtis efektyvių priemonių, kad būtų užtikrintas slaptos informacijos saugumas ir atstatytas pasitikėjimas Lietuvos valstybės institucijomis.
Gerai Europoje žinoma žmogaus teisių gynėja, vokiečių parlamentarė, priklausanti Žaliųjų frakcijai Bundestage, M.Beck Lietuvos pasiaiškinimus dėl A.Beliackio sąskaitos duomenų perdavimo Baltarusijos KGB pavadino skandalingais, o Lietuvos vadovybės veiksmus laiko arba „neatleistinu naivumu arba akivaizdžia jėgos politika, kai siekiant geresnių santykių su kaimynine valstybe po peiliu kišami baltarusių disidentai“.
Neabejotina, kad po tokių įvykių ES ir JAV į Lietuvą bus žiūrima su dar didesniu nepasitikėjimu, o moralizavimai iš Vilniaus sulauks jau ne susierzinimo, o tik sarkastiškų šypsenų. Pasitikėjimas Lietuva gali susvyruoti ne tik tarp Baltarusijos disidentų ir opozicijos veikėjų, bet ir tarp žmogaus teisių gynėjų Ukrainoje bei kitose šalyse. Ir taip labai menkas Lietuvos draugų ratas dar labiau susiaurėjo.
Norėdami, kad mus gerai vertintų ir gerbtų svetimos tautos bei valstybės, pirmiausia patys save turėtume sugebėti kritiškai vertinti, daryti išvadas ir garbingai elgtis.