Žiūrėkite reportažą "Baltarusijos opozicija apie A.Beliackio duomenų išdavystę".
Tačiau labiausiai K.Motieką pribloškė Lietuvos žmonių abejingumas po to, kai Lietuva lengvai išdavė idealus, dėl kurių pati neseniai kovojo. Apie skandalą - lrytas.lt pokalbis su K.Motieka.
- Kaip vertinate faktą, kad Lietuva tapo diktatoriaus A.Lukašenkos talkininke kišant į kalėjimus žmogaus teisių gynėjus?
- Mane labiausiai sukrėtė tai, kokia abejinga buvo Lietuvos žmonių reakcija. Tautos abejingumas dabar leidžia Lietuvos valdžiai ramiai pūsti miglą apie kažkokią klaidą, nesusipratimą ir vengti atsakomybės.
Viešumoje pasklidus skandalingam faktui, kad Lietuvos teisingumo ministerija išdavė Baltarusijos žmogaus teisių gynėją ir disidentą A.Beliacką, manęs Vilniuje nebuvo. Nusprendžiau grįžęs namo pirmadienį eiti prie Teisingumo ministerijos ir dalyvauti protesto mitinge bei reikalauti kaltųjų atsakomybės. Neabejojau, kad toks mitingas vyks.
Tačiau atėjęs prie ministerijos pastato, su siaubu pamačiau, kad visą dieną čia nebuvo nė vieno žmogaus. Aš tikėjausi, kad čia bus pati didžiausia demonstracija. Ypač tikėjausi čia pamatyti patriotiškai nusiteikusį jaunimą.
Šis atvejis parodė, kaip lengvai žmonės susitaiko su dalykais, kurie neseniai kankino juos pačius. Tai akivaizdžiai rodo mūsų visuomenės ne tik teisinės ir politinės, bet ir bendros kultūros stoką.
Tai, kad lietuviai nepasipiktino tokiais savo valdžios veiksmais, rodo, kad mes esame paprasčiausiai nekultūringi. Savo tautos ir savo pačių atžvilgiu. Tai demonstruoja ir vis mažėjantis mūsų aktyvumas rinkimuose, politinis abejingumas Lietuvoje vykstantiems procesams.
Manau, tai yra sovietų valdymo reliktas, kai daug žmonių buvo viskam abejingi. Tuo visuotinu abejingumu dabar yra užkrėsta ir jaunoji karta. Visiškai nesuvokiama, kas vyksta už Lietuvos ribų.
- Bet paaiškėjo, kad duomenis apie Baltarusijos opozicijos veikėjo sąskaitas bankuose A.Lukašenkai perdavė ir Lenkija.
- Lenkijos valdžia, skirtingai nuo Lietuvos, baltarusių oficialiai bent jau atsiprašė. O tai, kad Baltarusijos valdžios prašymą patenkino ir Lenkija, Lietuvos kaltės nesumažina. Lietuva buvo dar labiau priklausoma nuo Sovietų Sąjungos, nei Lenkija, todėl ji privalo ypač jautriai saugoti žmogaus teises.
- Kas Lietuvoje būtų įvykę 1991 metais, kai jūs buvote vienas iš Lietuvos vadovų, jei su laisvės gynėju būtų šitaip pasielgta?
- Tada tai būtų pavadinta išdavyste. Paaiškėjus tokiam faktui, tą pačią dieną toks valstybės tarnautojas būtų išvytas iš darbo. Ir ne tik jis, bet ir kiti, kurie būtų prisidėję prie tokių veiksmų.
Dabar tik kalbama apie politinį skandalo įvertinimą. Bet vertinama bus tik rudenį, kai baigsis atostogų sezonas. Tai dar kartą parodo mūsų dabartinės valdžios politinį neišprusimą. Išeitų, kad net kilus realiam pavojui valstybei, ginti šalies eitume tik po atostogų?
Kaip 1988 metais Lietuva būtų reagavusi, jei kokia nors Europos demokratinė valstybė sovietinės Lietuvos valdžiai būtų atskleidusi mūsų šalies disidentinio judėjimo finansavimo šaltinius ir dėl to, tarkime, žinoma Lietuvos disidentė Nijolė Sadūnaitė būtų patekusi į kalėjimą? Visų pirma, sunkiai įsivaizduojama, kad kuri nors demokratinė šalis taip būtų pasielgusi. Bet praėjus vos 20 metų demokratinei Europos bendrijai priklausanti Lietuva tai padarė.
- Kokios atsakomybės turėtų sulaukti Baltarusijai atsakymą pateikę Teisingumo ministerijos vadovai ir valdininkai?
- Kas turėtų būti atsakingas, tiksliai negaliu dar pasakyti, nes tam reikia informacijos. Bet manyčiau, kad vien tik atleisti iš pareigų - per maža. Galima ir baudžiamoji atsakomybė.
Kaip teisininkas, mėginsiu paaiškinti kodėl. 1992 metais pasirašyta Lietuvos ir Baltarusijos teisinės pagalbos sutartis man yra gerai žinoma, nes Atkuriamajame Seime ji buvo tvirtinama tuo metu, kai aš buvau šio Seimo pirmininko pavaduotojas.
Visų pirma, remiantis šia sutartimi Teisingumo ministerija iš viso negalėjo priimti tokio Baltarusijos prašymo, nes tokia ministerija nėra šios sutarties subjektas.
Sutartyje kalbama apie bendravimą tarp dviejų valstybių teisingumo įstaigų. Jos sutartyje yra išvardintos - teismai, prokuratūra, Vidaus reikalų ministerija.
Lietuvai prašymą pateikė Baltarusijos Valstybės kontrolės komiteto finansinių tyrimų departamento valdyba per Baltarusijos teisingumo ministeriją. O tokia įstaiga sutartyje nėra nurodyta.
- Kaip Teisingumo ministerija turėjo pasielgti gavusi tokį prašymą?
- Jis turėjo būti grąžintas atgal jau vien todėl, kad prašymas buvo gautas ne iš to subjekto ir siųstas ne tuo adresu.
Sutartyje aiškiai apibrėžta, kokia informacija turi būti pateikiama prašyme. Pavedime suteikti teisinę pagalbą turi būti nurodytas baudžiamosios bylos pavadinimas, padaryto nusikaltimo aprašymas.
Jei oficialūs kaltinimai A.Beliackui pateikti tik praėjusią savaitę, vadinasi, šių metų pradžioje nei pačios bylos, nei kaltinimų dar nebuvo. Byla iškelta tik remiantis iš Lietuvos gauta informacija.
Vadinasi, tuomet buvo tik prielaidos, kurias Lietuvos buvo prašoma patvirtinti. Tai lygiai tas pats, jei, pažeisdami sutarties nuostatus, mes kitos valstybės paprašytume patikrinti Lietuvos piliečio banko sąskaitų. O gal kas ir išlįs?
Teisinės pagalbos sutartis su Baltarusija šalių neįpareigoja atlikti operatyvinių veiksmų ir dalyvauti renkant pirminius įrodymus prieš kitos valstybės pilietį.
Kita vertus, įtarimai dėl pajamų slėpimo yra baudžiamasis nusikaltimas ir todėl Baltarusijos paklausimas galėjo būti tikrinamas tik per Lietuvos generalinę prokuratūrą, gavus tokį prašymą iš Baltarusijos prokurorų.
Tai, kad rizikuodama sulaukti prašymo grąžinimo ir žinomai pažeisdama sutartį Baltarusija į Lietuvą kreipiasi per Teisingumo ministeriją, kelia įtarimų, ar tokio prašymo tenkinimas nebuvo aptartas iš anksto.
- Jei prašymas ir atitiktų visas sutarties procedūras, ar Lietuva privalėjo Baltarusijai suteikti informaciją?
- Generalinė prokuratūra jau kiek metų beviltiškai prašo išduoti Sausio 13-osios bylos kaltinamąjį generolą V.Uschopčiką. Ir bylą nurodo, ir inkriminuojamus kaltinimus, ir įrodymų pateikia.
Bet Baltarusija mūsų negirdi. Tad kodėl mes besąlygiškai puolame vykdyti Baltarusijos prašymo, kuris yra be pagrindo ir pažeidžia sutarties nuostatus? Tuo labiau, kad sutartyje numatyta teisė prašymo nevykdyti, jeigu tai pažeidžia žmogaus teises ir laisves.
Tas pats punktas turėjo apginti ir A.Beliackį.
- A.Beliackio pavardę dauguma Lietuvos gyventojų išgirdo pirmą kartą. Ji galėjo būti nežinoma ir Teisingumo ministerijoms valdininkams.
- Kad A.Beliackio nežino mūsų šalies gyventojai - atleistina, nors tai vis dėlto demonstruoja mūsų politinį neišprusimą. Tačiau iš nedemokratinės, paskutiniuoju Europos diktatoriumi vadinamo A.Lukašenkos valdomos šalies teisinės pagalbos prašymą gavusi mūsų ministerija A.Beliackio pavardę tiesiog privalėjo žinoti.
Baltarusijos žmogaus teisių gynimo centro „Vesna“ vadovas A.Beliackis yra Tarptautinės žmogaus teisės ederacijos viceprezidentas. Už savo veiklą jis net du kartus teiktas Nobelio premijai.
Galėčiau pateisinti, jei to nežinotų, pavyzdžiui Žemės ūkio ministerija. Tačiau aš negaliu suprasti, kaip tokie faktai gali būti nežinomi Teisingumo ministerijai, ar institucijai, kuri išsiuntė tokį paklausimą bankams.
Sutartis įpareigoja išsiaiškinti ar tokio prašymo tenkinimas nepažeis A.Beliackio teisių. Tokio aiškinimosi nebuvo. Jei būtų buvęs, tuomet būtų suvokta, kas Baltarusijoje yra A.Beliackis, kokiam tikslui jo sąskaitose buvo kaupiami pinigai ir, pagaliau, kieno tai pinigai.
Todėl esu įsitikinęs, kad dėl šio atvejo turi būti keliama baudžiamoji byla ir pradedamas ikiteisminis tyrimas dėl aplaidumo ar piktnaudžiavimo tarnyba.
Nuo skandalo pradžios praėjo jau dvi savaitės. Apie tokios bylos iškėlimą net neužsiminta. Kas ir kieno komandos laukia „iš viršaus“?
- Ar V.Uschopčiko atvejis nepatvirtina, kad ši teisinės pagalbos sutartis iš Baltarusijos pusės neveikia ir yra niekinė?
- Tuomet, kai ji buvo pasirašoma, ką tik iš Sovietų Sąjungos pasitraukusi Baltarusija buvo jauna valstybė, einanti demokratijos keliu. Dabar situacija yra smarkiai pasikeitusi ir dėl to sutartis dėl teisinės pagalbos turėtų būti peržiūrėta.
Tai turėjo būti padaryta dar tuomet, kai visas demokratinis Vakarų pasaulis atsisakė pripažinti nedemokratiškai išrinktą Baltarusijos prezidentą.