Britanijos nacionalinė transliuotoja BBC šįkart perspjovė pati save, pradėjusi vadinti miestus siaubiančius chuliganus „protestuotojais“, bet paskui sumojo, kad tai skamba keistai, ir pakoregavo toną, nes atrodė neskaniai net jiems patiems.
Iš tiesų, jei jaunuolis apiplėšia parduotuvę, išneša iš jos kompiuterį arba televizorių, o paskui pastatą padega, reikia būti išties ištinusių smegenų, kad galėtum įvertinti tai kaip „protestą“ prieš sistemą arba kaip teisybės ieškojimą. Apie gilumines priežastis kalbėti galima ir reikia, bet ne tuomet, kai liepsnoja miestai ir niokojamas turtas.
Bet teisintojų, kaip visuomet, atsirado. „Šie riaušininkai savo veiksmais šaukiasi dėmesio, nes kitaip jų niekas neklauso ir negirdi“, aiškina tie, kurių atjautą sustiprina gyvenimas anapus saugios aukštos tvoros, medžiais apželdintuose prabangiuose miestų rajonuose, kurių nusikaltėliai nepasiekia.
„Sodinti į cypę lengva – sunkiau yra juos suprasti“, sako jie, ir dalis anglų linkčioja galvas, nors dauguma šalies gyventojų vis dėlto mano, kad pirmiausia reikia areštuoti, paskui – teisti, o nuteisus – bausti.
Kairuoliams reliatyvistams, kurie seniai atprato skirti gėrį nuo blogio, o nusikaltimą – nuo civilizuotam žmogui būdingos veiklos, toks poveikio būdas atrodo komiškai paprastas, atsilikęs ir naivus: „Kalėjimai problemos neišspręs.“ Išspręs, dar ir kaip. Riaušininkas, esantis už grotų, nesudegins jūsų automobilio, nes jis - už grotų.
Nacionalinio transliuotojo, trim ketvirtadaliais suformuoto iš marksistams ir stalinistams prijaučiančių privilegijuotų gerų mokyklų auklėtinių, palaimingai atlaidi reakcija į riaušes nieko nenustebino. Kaip ir šampaninių socialistų spaudos, įpratusios laižyti batus bet kam, kas keikia rinką, bankus ir Ameriką - „The Guardian“ ir „The Independent“ - atsakas irgi nebuvo netikėtas: jie pradėjo ieškoti amžinai prisimenamų „tikrųjų priežasčių“.
Nes įžūlaus ir naikinančio svetimą turtą išgamos blogas auklėjimas, dalyvavimas organizuotose gaujose ir nuo mažens išpuoselėti nusikalstami polinkiai, dar sustiprinti ilgų metų patirties gyvenant iš pašalpų, nieko nedirbant, juk nėra ir negali būti tikroji priežastis.
Anglijoje jau seniai taip įprasta - jei žmogus plytgaliu išmala parduotuvės vitriną ir pasičiupęs velkasi televizorių, pirmiausia reikia pasidomėti, kodėl jis taip daro, ir suprasti jo širdgėlą bei patirtą skriaudą, kurios ir privertė jį taip pasielgti. O jei tokių su plytgaliais susirenka keli šimtai, tuomet jau visuomenė turi apsikasti lapais iš gėdos, nes aiškiai problema yra sisteminė: „Visuomenė juos nuvylė.“
Tie riaušininkai, smurtautojai, plėšikai ir vagys patys už nieką neatsako: jie juk tėra pasimetę vaikai. Jiems reikia ne policijos ir ne bausmių, o pasakos prieš miegą ir daugiau naujų žaislų (kaip pasakė vienas komentatorius, jei tas jaunimas turėtų pakankamai pinigų savo pirkiniams, jis neitų ir neplėštų – reiškia, kalta visuomenė ir valdžia, kad jiems nedavė pakankamai pinigų).
Nusikaltėliams Anglijoje visi visada skolingi, prieš juos kalti, ir jie yra neteisybės ir socialinio atskyrimo aukos. Kairiųjų spauda Anglijoje neužsičiaupdama vardina kaltuosius: bankai, sudaiktėjusi visuomenė, šalies valdžia ir, žinoma, buvusi premjerė Margaret Thatcher (ji visuomet tokiais atvejais kalta dėl visko, nors ir praėjo jau du dešimtmečiai po jos atsistatydinimo).
Riaušes sukėlė kibirkštis – policijos nušautas ir galimai priešinęsis, galbūt ir pats ginkluotas (nors niekas iki galo tiksliai taip ir nesužinos) vyras blogame Londono rajone, kur įsigyti ginklą lengviau, nei Vilniaus tabore rasti nelegalių baltarusiškų cigarečių, ir kur gaujos kasdien pyškina viena kitą, o kai nešaudo, tai badosi peiliais.
Tyrimas aiškinsis, kas įvyko, tačiau būsimą reakciją galiu pasakyti jau dabar. Jei nepriklausoma komisija pasakys, kad policininkai nebuvo kalti, ir vyras prarado gyvybę dėl nelaimingai susiklosčiusių aplinkybių, kaip mat pakils bliovimas apie „korumpuotos teisėsaugos mafijos“ munduro garbės gynimą.
Jei šovęs policininkas bus pripažintas elgęsis klaidingai (būtent klaidingai - tik visiškai nenusimanantis apie teisėsaugą gali įsivaizduoti, kad kas nors trokšta tapti policininku Londone todėl, kad svajoja pašaudyti ir pamojuoti vėzdu), pasigirs reikalavimai bausti kuo griežčiau. Nė viena nuobauda nebus pakankama ir bus įvertinta kaip „per švelni“.
Liberalieji kraujuojančių širdžių humanistai, cypiantys, kad „jėga ir prievarta niekuomet nėra geras atsakymas“, su malonumu kviestų policininkus ketvirčiuoti miestų aikštėse ir deginti ant laužų, jei tik patys nebijotų nukentėti už tokias kalbas.
Kiek vilties Britanija turi greitai atstatyti tvarką? Mažokai. Nes vietoj tų veiksmų, kurių laukia šalies gyventojai, politikai kelias dienas neskubėdami svarsto, ar galima leisti policijai naudoti gumines kulkas ir vandensvaidžius (pastaruosius kasmet naudoja Šiaurės Airijoje, tačiau ten kitas reikalas, ten baltieji prieš baltuosius ir kitos taisyklės). Pagaliau leidžia, tačiau daug bumbančių, girdi, ar nepakenks tokios priemonės darniai policijos sanglaudai su bendruomene? Ar nepakenks tarpusavio pasitikėjimui?
Tai panašu į neskubrias diskusijas apie tai, ar apsimoka leisti į namą ugniagesius – juk jų naudojamos putos ir gesintuvai gali pakenkti brangiems kilimams ir baldams – kai jau dega namo stogas, ir gyventojai šokinėja pro langus, gelbėdamiesi nuo liepsnų.
Anglijoje kai kur parduotuvių savininkai jau formuoja metalo vamzdžiais ir guminiais vėzdais ginkluotus savigynos būrius – o valdžios atstovai juos bara, girdi, negalima patiems imtis užtikrinti tvarkos; jūs kvieskite policiją ir laukit, kol jūsų turtą nusiaubs ir išplėš, o tada galėsite parašyti pareiškimą – mes jūsų apginti negalime, bet patiems gintis irgi neleisime.
Policijai, atrodo, svarbiausia, kad viskas vyktų pagal taisykles, kad policijos vadovai galėtų apsiginti reagavę pagal tarnybines instrukcijas. Ir, gink Dieve, niekam neturi pasirodyti, kad policija naudojo „per daug jėgos“. Riaušininkai – ir dabar plėšiantys parduotuves ir deginantys automobilius paaugliai, ir gerai organizuotos antiglobalistų ir anarchistų pajėgos, išlendančios per kiekvieną daugiau mažiau reikšmingą tarptautinį renginį ir siaubiančios miestus – gerai žino, kad po kiekvieno pasidaužymo būtinai bus apkaltinta policija, kad reagavo neadekvačiai.
Policija jau irgi žino apie tai: pasimokė iš karčios patirties, kad pirštu palietus nusikaltėlį, būsi mėnesiais (gerai, jei ne metais) tampomas po teismus, apeliacijos komisijas, tyrimo komitetus ir būsi išlinksniuotas žiniasklaidoje taip, kad maža nepasirodys.
Ar yra kokia nors išeitis Anglijai, ką daryti dabar? Man regis, pirmiausia reikėtų apriboti užduotį. Mažiau galvoti apie tai, ar bus išspręsta ilgalaikė problema. Apie priežastis galima bus galvoti ir svarstyti vėliau (ten irgi atsakymas aiškus: kuo greičiau mažinti priklausomybę nuo pašalpų sveikiems, jauniems žmonėms; nesąmonė, kad jie siautėja dėl sumažintų pašalpų, jie siautėja, nes vis dar gyvena per gerai nedirbdami, ir nieko nebijo, ir yra įsitikinę savo nebaudžiamumu).
Nusikaltėlių siautėjimą, parduotuvių siaubimą, turto niokojimą, gaisrus miestuose reikia stabdyti dabar, nedelsiant – bet kokiomis priemonėmis. Britanijos premjeras D.Cameronas taip ir pažadėjo: bet kokias priemones, kokias policija matys esant reikalinga: reikia tikėtis, kad būtent taip ir bus.
Kad teisėsauga perimtų iniciatyvą ir kad parodytų, kad ne nusikaltėliai valdo šalį. Ir taip parodytų, kad suprastų visi ir iš karto. Kad net Minsko OMON kariūnai, žiūrėdami televizijos reportažus iš Londono, linguotų galva – čia tai bent, mums A.Lukašenka taip neleidžia.
Ar Anglijos teisėsaugai užteks ryžto, pamatysime netrukus. Jei neužteks, visos šalies laukia labai neramūs laikai, nes į policijos galias apsiginti ir ginti kitus tūkstantmetėje šalyje dar niekada taip stipriai pasikėsinta nebuvo.