Užeini į vieną prekybos centrą ir apsipirkęs gauni kažkokių monetų, ant kurių pavaizduoti kažkokie „dėdės“ ir su kuriomis net nežinai, kaip elgtis: išmesti gaila, o pasilikti - irgi jokios prasmės. Gerai, kad yra vaikai, kolekcionuojantys beveik viską ir visada.
Kitą dieną eini į kitą prekybos centrą, o ten prie įėjimo tave pasitinka stendas, kuriame kreida rašoma, kiek liko dienų iki krepšinio čempionato. Trečioje parduotuvėje gauni kažkokių popierėlių, kuriuose reikia nutrinti apsauginį sluoksnį ir laimėti „neįtikėtinų“ prizų, liekančių mėtytis kažkur namuose arba keliaujančių tiesiai į šiukšlių dėžę.
Automobilyje, žinoma, negali tiesiog paklausyti muzikos per mėgstamą radijo stotį, nes eteryje tau siūloma atspėti, koks krepšininkas slepiasi po kauke, kokią sudėtį pasirinks rinktinės treneris.
Už tai žadami vėl prizai ir siurprizai. Ką jau kalbėti apie televiziją, spaudą ir naujienų portalus, kurie „užkimšti“ krepšiniu.
Jei nelabai domina krepšinis - tai vargina ir erzina, tačiau net ir tada sunku nepamatyti pranešimų apie kiekvieną krepšininko šypsnį, atodūsį ir galvos kryptelėjimą, krepšinio kamuolio varinėjimą aplink visą Lietuvą ir kitokias „krepšioisterijas“.
Naujienos apie Š.Jasikevičiaus rūpesčius ir apsisprendimus, A.Sabonio ambasadoriškas keliones, arenų niekaip neįvykstančias pabaigtuves ir stebinančiai augančias statybų sąmatas, pagaliau arenų pabaigtuves, sugeba užgožti daug reikšmingesnius įvykius.
H.Clinton vizitui buvo skirta keliolika kartų mažiau dėmesio nei eilinėms krepšinio įvairenybėms. Tiek dėmesio, kiek dabar sulaukia krepšinis, neturėjo net D.Kedžio istorija, kuri beveik išvarė Lietuvą iš proto.
Svarbiausios naujienos Lietuvai - koks krepšininkas kada pradės treniruočių stovyklą ar ką apie artėjantį čempionatą pasakė P.Gazolis.
Trumpai apibendrinant, toliau Lietuvoje įsivaizduojame, kad esame pasaulio ar bent jau Europos centras, o kadangi krepšinis yra mūsų saulė, apie kurią sukamės, tai tik jis ir yra svarbus.
Kuo arčiau krepšinio čempionatas, tuo labiau norisi pasigaminti marškinėlius su užrašu „krepšinis užkniso juodai“ kopijuojant vieną panašią ir visiems žinomą žinomo žmogaus frazę, bet žinau, kad bloga reklama - vis tiek reklama, be to kantrybės dar prireiks, nes didieji išbandymai mūsų dar tik laukia: didžiulis ekranas Rotušės aikštėje su griaudėjančiais ir dažniausiai svirduliuojančiais sirgaliais, ištuštėjusios įstaigos, kuriose negali prisikviesti žmonių, nes vyksta krepšinis ir t.t.
Tik užsieniečių antplūdį, vargu, ar išvysime, kad ir kiek mums svarbus tas krepšinis.
Tačiau visą nuovargį nuo brukamo krepšinio užgožė projekto „unikalu.lt“ pasiūlyta atributika „Eurobasket 2011“ sirgaliams. Ji buvo vieną gražų saulėtą rytą pristatinėjama televizoriaus ekrane smagioje rytinėje laidoje.
Rankose vartytos kaukės, ženkliukai, marškinėliai ir kepurėlės su velniais ir raganom, meškom ir vilkais atrodė išties įsimintinai. Žmonės ekrane aiškino, kad Europos krepšinio čempionatas - puiki proga pristatyti Europai Lietuvos istoriją, papročius ir kultūros paveldą. Be to, labai rimtai buvo lyginama velniais ir raganom išmarginta atributika su, pavyzdžiui, olimpinėmis žaidynėmis Australijoje, kurių atidarymo ceremonijos metu esą puikiai derėjo šiuolaikinės kultūros ir aborigenų pasirodymų elementai.
Pasijuokčiau, bet neprieštaraučiau, kad Europos krepšinio čempionato atidarymo metu, jei toks vyks, pašokinėtų raganos ir velniai, tačiau tūkstančiai kaukių su tokiomis pabaisomis, kurios neva atstovauja mūsų kultūrai, sukelia kultūrinį šoką.
Dar spėjau sužinoti, kad kaukės ar įsegami ženkliukai turėtų būti dėvimi siekiant „prikelti kariūnų galias“, kurios padėtų nugalėti priešus. Taip kovose neva tai elgėsi baltų protėviai, taip siūloma šiandien elgtis visiems svečiams, kurie atvyks palaikyti savo šalių rinktinių.
Po to dar buvo plačiai aptartos kleketos ir tarškynės (oficialūs būsimojo krepšinio čempionato triukšmo šaltiniai!), kurios pasirodė mažesnės pabaisos už velnius ir raganas.
Tačiau netrukus tapo aišku, kad tai tiesiog noras turėti savų vuvuzelų, kurios taip puikiai išgarsėjo Pietų Afrikoje vykusiame pasaulio futbolo čempionate. Tai argi mes prastesni už afrikiečius, ir negalim visiems pasiūlyti autentiškų lietuviškų garsinių signalų?!
Pasibaisėjusi visomis šitomis idėjomis pradėjau domėtis, kas tai sugalvojo, kodėl ir ką visa tai reiškia. Supratau, kad tai viena iš dabar populiaraus „Atgal į gamtą“ ir „Pagonybė - vienintelė vertybė“ mąstymo atmainų.
Nežinau, kaip atributikos kūrėjai sugalvojo, kas yra toji lietuviškoji tapatybė, nes ją pristatantieji skelbia tik tiek, kad reikia išgryninti Lietuvos tapatybę ir atverti klodus per suvenyrus ir dovanas. Kokia toji tapatybė, kur tie klodai , kas juos atrado ir įvertino, nelabai aišku, bet tam projekte yra ir, bent sprendžiant iš įspūdingų titulų, labai mokytų patarėjų - etnoastronomas bei paleoastronomijos ir etnokosmologijos pradininkas Lietuvoje.
Sunku kažką ir pridurti apie tokias „prasmingas“ veiklas. Tiesa, dar pažymėtina, kad minties užuomazgos - Laose, Naujojoje Zelandijoje, kurios neabejotinai mums labai artimos.
Nežinau, kaip atrodys Vilnius ir kiti miestai, jei tos kaukės ir marškinėliai bus populiarūs ir po miestus pasklis būriai įkaušusių, rėkaujančių ir triukšmaujančių velnių ar, pavyzdžiui, vilkų.
Na, dar, žinoma, bus galima surengti kokias viešas skerdynes, miestų pagrindinėse aikštėse ar prie krepšinio arenų įrengti burtavietes, kur kiekvienas sirgalius galėtų išburti, užkeikti ir kitaip smagintis semdamasis neįkainojamų mūsų protėvių gudrybių.
Galėsim krepšinio dievams paaukoti, pavyzdžiui, Marijoną Mikutavičių, jei jis vėl išdrįs neuždainuoti „Trijų milijonų“ kokioje nors svarbioje ceremonijoje. Galėsim dar suėsti Lietuvos krepšinio rinktinės varžovus, jei juos nugalės mūsų rinktinė, arba pačius Lietuvos rinktinės krepšininkus - jei jiems nepasiseks, ir klajoti po miestą „kariūnų galių“ apsvaigintomis akimis ir kruvinais dantimis.
Juk baltų protėviai, kaip žinoma, negarsėjo gailestingumu, o kadangi mes dabar semsimės iš jų galių, tai laukia smagus čempionatas visomis prasmėmis. Kaip sakoma, be komentarų.