Apklausų rezultatai rodo, jog tik apie 11 proc. lietuvių nuolat domisi tuo, kas vyksta Europoje, ir tai aptarinėja ten, kur tradiciškai kalbama apie „politiką” – virtuvėse, darbovietėse ar užstalėje. Kita visuomenės dalis Europoje, regis, negyvena.
Keisčiausia, kad netgi Briuselyje lyg namuose besijaučiantys aukšti Lietuvos veikėjai vis prabyla taip, tarsi visus tuos septynerius metus būtų tūnoję už tos pačios geležinės uždangos.
Pavyzdžiui, vakarietiškiausiu valdininku mėgstantis dėtis Vyriausybės kancleris D.Matulionis ką tik pademonstravo nežinąs, kad Lietuva – jau senokai ES narė.
Teisindamasis, kodėl už keliasdešimt tūkstančių litų į Naująją Zelandiją išsiuntė savo pavaduotoją su kolege, D.Matulionis vis kartojo: juk tai – Europos, o ne Lietuvos mokesčių mokėtojų pinigai.
Tokie pasiteisinimai suerzino net Seimo dešiniųjų vedlį J.Razmą. Jis stebėjosi aukšto valdininko siūlomu požiūriu į Europą, kaip į turtingą ir išlaidžią užienietę, iš kurios kišenės Lietuva gali semti ir taškyti kaip nori – juk „ne mūsų”.
Tačiau ar verta stebėtis? Juk kancleris tiktai gynėsi tuo pačiu argumentu, kurį pasitelkia dauguma valdininkų ar politikų, pagautų už rankos taškant Briuselio paramą „mokymams”, „dalykinėms kelionėms”, „komandos telkimo renginiams”, „strateginiams seminarams”.
„Taip, gal mes ir per daug švaistome ar į kišenę įsidedame.
Bet juk tai – ne mūsų, o Europos”, – tokia giesmė iš aukštų tribūnų skamba jau du dešimtmečius ir, ko gero, negreitai nutils.
Tad ko norėti iš tautos, kurios daugumai nerūpi, kas dedasi ten, Europoje, nes ten mes lyg ir negyvename?