Anksčiau jų pamokymai apsiribodavo perspėjimais, kad vaiką reikia žindyti tol, kol jis ūgiu pralenks mamą bei patarimais, kur nusipirkti skaniausią varškę. Kitos natūralistų mėgstamos temos – būtinybę plaukus trinkti kiaušinių tryniais, nes šampūne pilna nuodų, kurie iš lėto įsiskverbs į nieko neįtariančio varguolio smegenis ir jį ištiks lėta ir nemalonu mirtis.
Veido odą, anot jų, reikia puoselėti agurkų griežinėliais ir bulvių sunka. Valgyti geriausia taip pat natūraliai – pieną su mėsa ir mėsą su pienu, užsikandant bulvių plokštainiu su natūraliu plombyru. Jeigu dar kas sugrąžintų į gatves geltonas giros statines, gazuoto vandens automatus ir plombyras vėl kainuotų 20 kapeikų, gyvenimas Lietuvoje būtų lyg laigymas po rojaus sodus.
Gal ir gražus tas jų naivusis patriotizmas, pasireiškiantis šventu įsitikinimu, kad Lietuvos ežerai – patys švariausi pasaulyje, paplūdimiai – patys geriausi, o ,,amžių patikrinta“ nacionalinė dieta – pati sveikiausia. Tačiau realybė – kitokia.
Vos ne kas savaitę, atsidariusi naujienų portalus, matau pranešimųs apie mus palikusius iškilius žmones: vienas mirė sulaukęs 53-ejų, kitas – 55-erių, kitam, žiūrėk, pasisekė ir 60-mečio sulaukti.
Vidutinė gyvenimo trukmė, ypač vyrų, Lietuvoje daug trumpesnė už Vakarų Europos ar Azijos šalių. Anksčiau didžiavęsi laibomis lietuvaitėmis, dabar pagal žmonių, turinčių antsvorį, skaičių, pasivijome ir jau lenkiame Europos Sąjungos senbuves.
Matyt, sočiųjų riebalų gausi „natūrali“ dieta, rūkymo mada ir pomėgis kilnoti taurelę ne tik nepadeda išlaikyti grakščių kūno linijų, bet ir į kapus nuvaro pirma laiko.
Pastaruoju metu natūralistai užsimojo prieš pačius didžiausius natūralios Lietuvos dergėjus – medikus ir į šių monstrų suregztą voratinklį įkliuvusias jų aukas – nevaisingas poras.
Užsilipę ant neva paties dievo jiems pastatytos pakylos, jie teigia geriau už visus žinantys, koks turi būti natūralus lietuvis ir kokias ribas gali ar negali peržengti mokslininkai.
Neseniai teko skaityti straipsnį, kuriame buvo baisimasi, kad mokslininkai drįsta naudoti embrionus moksliniams tyrimams. Įdomu, ar tik ne mokslinių tyrimų dėka atsirado tokie dabar kaip duotybė priimami dalykai kaip antibiotikai ar ištobulintas chirurgijos mokslas? Tiesa, tame pačiame straipsnyje buvo siūloma moderniąją mediciną keisti apsilankymais pas būrėjas ir raganas.
Su žmonėmis, kurie savo nuomonę grindžia „tikėjimu“, visuomet sunku diskutuoti, ką jau kalbėti apie raganų ir burtininkų gerbėjus. Kita vertus, jeigu trūkstamas gydytojų vietas užpildysime raganomis, gal bent taip užlopysime keletą biudžeto skylių. Raganų paslaugos juk turėtų būti pigesnės už metų metus mokslus krimtusių medikų. Be to, kadangi daugelis jų pacientų mirs, gydymo kaštai neabejotinai sumažės. Jokių ilgalaikių gulėjimų ligoninėse ar išlaidavimų operacijoms.
Teisybės dėlei reikia pažymėti, kad besaikis pasitikėjimas piliulėmis, ypač psichotropiniais vaistais, sveikatos irgi nesuteikia. Tačiau jeigu tabletes, kaip ir rentgeno spindulius, reikia dozuoti protingai ir mąstyti savo galva, pasitikėjimas agurkų ekstraktais ir raganų receptais tiesiog prieštarauja sveikam protui.
Kaip širšių lizdą sveiko proto priešininkus išerzino Seime svarstytas ir rudeniui atidėtas Pagalbinio apvaisinimo įstatymo projektas ir pastarieji kilo į kovą. Vyskupai puolė atvirai grasinti vadinamąjį „liberalųjį“ įstatymo projektą palaikantiems politikams, aiškindami, kad šie daro rimtą nusikaltimą. Pagrindinis argumentas: „Bažnyčia yra prieš bet kokį dirbtinumą žmogaus gyvenime“.
Keista, bet neprisimenu, kada teko matyti kokį nors garbų vyskupą ar iškilų Lietuvos katalikų kunigą atsisakantį prabangaus automobilio ir pėdinantį visur pėsčiomis. Vadinamiesiems dvasininkams širdies neskauda ir dėl to, kad gamta teršiama tam, kad būtų šildomos erdvios bažnyčios, vienuolynai ar jų pačių toli gražu ne visada kuklūs namai.
Įdomu, kiek kunigų gyvena kartu su daugeliu miestelėnų žmoginėmis pramintuose daugiabučiuose? Jei jau dvasininkams taip rūpi nepažeisti natūralios gamtos procesų, bent jau malonėtų susimažinti savo poreikius ir iš prabangių namų persikraustytų į daugiabučius, taip sumažindami savo paliekamą anglies dvideginio pėdsaką.
Jei medikai – prieš gamtą einantys siaubūnai, tai galėtų natūralistai parodyti pavyzdį atsisakydami vizitų pas šeimos gydytojus, chirurgus ir stomatologus. Juk išpuvę dantys ir gangrenuojantis apendicitas – natūralūs procesai, į kuriuos nederėtų kištis nuodėmingam žmogui. Jei jau Bažnyčia – prieš bet kokį dirbtinumą žmogaus gyvenime.
Per amžių amžius visų religijų atstovai pasižymėjo dviem ne pačiomis gražiausiomis savybėmis: interpretavo savo neva šventų knygų mokymus taip, kaip jiems patogu, ir gviešėsi reguliuoti tai, kas turėtų būti palikta individų ir šeimų laisvam apsisprendimui – jų seksualinį elgesį ir reprodukcines funkcijas.
Pasakos apie neva vaikų žudymą ir politikų gąsdinimai pragaro bausmėmis – tai viskas, kas beliko savo pasekėjus avelėmis pravardžiuojančios bažnyčios atstovams. Netekus ne tik fizinės inkvizicija paremtos galios, bet ir anksčiau turėtos absoliučios politinės įtakos, save dievo vietininkais žemėje apsiskelbusiems šventeivoms belieka elgtis kaip jų keikiamų farmacijos kompanijų lobistams – garsiai amsėti, įtikinėti ir prašinėti.
Skirtumas tik tas, jog visų rūšių pasaulietinius lobistus galima (ir dažnai reikia) kritikuoti, tuo tarpu tikėjimu prisidengusių bažnyčios lobistų – šiukštu ne.
Didžiausia veidmainystė, kai į žmonių tikėjimą apeliuojantys dvasininkai staiga apverčia plokštelę ir ima remtis moksliniais faktais. Pirma, kadangi tikėjimas su mokslu nesuderinamas, tai būtų logiška manyti, jog dvasininkai ir apsiribos kalbėjimu apie tikėjimą, o ne mokslinius faktus. Tačiau kai tik jiems tai patogu, religingieji nesibodi šauktis mokslo. Antra, išmokę selektyvaus interpretavimo meno teologijos studijų metu, jie tą patį metodą taiko ir skaitydami mokslinius duomenis.
Tokiu būdų per Lietuvos spaudą nuvilnijo daug kartų pakartotas teiginys, kad žmogus atsiranda nuo tos minutės, kai apvaisinamas moters kiaušinėlis. Tuo tarpu bet kuriame medicinos pradžiamokslyje parašyta, kad moteris net nelaikoma nėščia tol, kol blastula neprisitvirtina prie gimdos sienelės. O tai įvyksta praėjus 5-7 dienoms nuo kiaušinėlio apvaisinimo. Pirmas aštuonias savaites po apvaisinimo susiformavęs darinys medicinoje vadinamas embrionu, vėliau – vaisiumi. Prilyginti tokių embrionų sunaikinimą žmogžudystei yra ne tik nesusipratimas, bet akiplėšiškas melas.
Taigi gal protingiausia būtų palikti medikams ir mokslininkams aiškintis medicinines subtilybes, o tėvams, kurie trokšta susilaukti kūdikio ir ryžtasi ilgoms ir skausmingoms procedūroms – suteikti galimybę ir galutinį žodį diskusijoje apie dirbtinį apvaisinimą. Ką šioje diskusijoje veikia teologiją krimtę kunigai, man taip ir liks mįslė.