– Ketvirtadienio vakarą duris atvers Kauno „Žalgirio“ arena, įvyks iškilmingas jos atidarymas, draugiškose rungtynėse susitiks Lietuvos ir Ispanijos nacionalinės krepšinio rinktinės. Su kokiomis mintimis pasitiksite šią dieną, kai juostelę perkirps naujasis miesto meras, politiniu oponentu tapęs buvęs bendražygis Rimantas Mikaitis? - lrytas.lt paklausė A.Kupčinsko.
– Galima sakyti, kad arenos statybos buvo tarsi Sizifo akmuo. Reikia pripažinti, kad arena buvo pastatyta ne per 100 dienų ar kelis mėnesius, kad ir kaip kažkam knietėtų prisiimti nuopelnus ir perkirpti juostelę. Svarbiau, kad arena pastatyta ir Kauno garbė neprarasta.
Reikia prisiminti, kad būta daug peripetijų, užkulisinių žaidimų bei intrigų. Atsimenu 2007 metus, kai buvome išrinkti į valdžią, tada reikėjo apsispręsti, kuriuo keliu eiti. Gavome palikimą, prancūzišką projektą, beveik 800 mln. litų siekiančią koncesijos sutartį su „Bouygues Batiment International“ (BBI).
Iš pradžių bandėme derėtis, tačiau netrukus supratome, kad derybos niekur neveda. Kita vertus, patyrėme didžiulį spaudimą – artėjant Europos krepšinio čempionatui visuomenėje pradėta kalbėti, kad Kaunas nepastatys arenos, neįvyks čempionatas, miestas praras istorinę galimybę suorganizuoti finalus.
– Kaip įvykiai klostėsi žengiant drąsų žingsnį, nutraukiant bendradarbiavimą su Prancūzijos kompanija?
– Iš tiesų buvo jaučiamas stiprus spaudimas, o didelio pasirinkimo neturėjome. Teko rizikuoti, nes nutraukę koncesijos sutartį neturėjome nieko, išskyrus tai, jog architektas Eugenijus Miliūnas buvo parengęs projektą, kurį dar reikėjo tobulinti. Mačiau degančias E.Miliūno akis, jo užsispyrimą dėl Kauno garbės. Juo tikėjau tiek aš, tiek visa mūsų komanda, neabejojome, kad viskas pavyks.
Nuo 2007 metų rudens, kai buvo nutraukta koncesijos sutartis, iki 2008-ųjų, kada būsimoje statybų vietoje įkasėme kapsulę, buvo labai įtemptas laikotarpis. Teko atlaikyti tiek visuomenės, tiek žiniasklaidos spaudimą. Mums priekaištauta, kad nutraukus sutartį, statybų perspektyvos tapo miglotomis.
Surengus viešąjį pirkimą, dvi bendrovės – „Mitnija“ ir „Vėtrūna“ apskundė viena kitą, teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones. Pasitelkus advokatus teko aiškintis su prancūzų atstovais, žodžiu, pagaliai į ratus buvo intensyviai kaišiojami, o laikas bėgo.
Nemuno saloje įkasus kapsulę intrigos niekur nedingo, 2009 metais prasidėjus ekonominei krizei nebuvo aišku, ar gausime Europos Sąjungos lėšų. Areną už 169 mln. litų pradėjome statyti turėdami vos 8 mln. litų.
Iš dalies tai buvo savotiška avantiūra, teko ne vienas klumpes sunešioti, minti pačių įvairiausių institucijų slenksčius, paaukoti daug energijos ir sveikatos.
Nesakau, kad šis objektas yra Prisikėlimo bažnyčia, tapusi tautos vienybės simboliu, tačiau tikiu, jog šis objektas labai pakels kauniečių ūpą ir jie jaus pasididžiavimą. Dėl to vertėjo stengtis.
– Grįžtant prie statybų pradžios, kas daugiausia rezgė intrigas – Kauno politikai ar prancūzų verslo struktūroms atstovavusios grupės?
– Ir vieni, ir kiti. Po rinkimų pasikeitus valdančiajai daugumai Kauno savivaldybės taryboje prancūzai bandė mus įtikinti, kad neverta mesti kelio dėl takelio. Teko įtikinėti ir frakciją, ir koalicijos partnerius, kad verta toliau eiti pasirinktu keliu. Dažnas išsigąsdavo, kam teks prisiimti atsakomybę nesėkmės atveju. Tada sakiau, kad didžiausia atsakomybė teks man.
– Anuomet nemažai diskusijų sukėlė žinomo verslininko Augustino Rakausko siūlymas savo lėšomis pastatyti multifunkcinę areną Kauno pakraštyje, šalia prekybos ir pramogų komplekso „Mega“. Gal priėmus šį pasiūlymą miestas galėjo sutaupyti nemažai lėšų?
– Ne kartą teko su ponu A.Rakausku apie tai kalbėti, jis pripažino, kad gal ir gerai, jog likimas lėmė, kad šio objekto mes nesiėmėme statyti. Mes kuo geriausiai sutariame, jis pripažino mūsų veikloje neįžvelgęs tarnavimų kokiai nors vienai verslo grupei.
Manau, kad pasiūlymą privačiomis lėšomis statyti areną prie „Megos“ paskatino nuomonė, tarsi miesto vadovai specialiai šį objektą bando prišlieti prie „Akropolio“. Prieš tai buvusios kadencijos valdantieji šiam prekybos ir pramogų kompleksui demonstravo padidintą dėmesį, o „Mega“ buvo kuriama kitomis sąlygomis.
– Gal per statybas pasitaikė kokių nors išskirtinių, kuriozinių nutikimų? Bendraujant su rangovais tikriausiai nebuvo apsieita be aštresnių diskusijų ir ginčų?
– Buvo visko, nors durų trankymas, ko gero, yra lengviausias kelias. Pamenu, kartą anksti rytą pas mane į kabinetą atėjo tuometis administracijos direktorius Vygantas Gudėnas. Pasakė: „Turiu vieną gerą, o kitą blogą žinią.“ Pasiūliau pradėti nuo blogosios. Pasirodo, kilus gaisrui kelte „Lisco Gloria“ sudegė langus arenai gabenęs vilkikas. Geroji naujiena buvo tai, kad kitas vilkikas su langais į šį keltą nespėjo atvykti.
Teko tvirtinti arenos pamatus, į statybų aikštelę važiuoti vakarais, apžiūrėti škvalo padarinius. Tačiau tai neatsiejama didelio darbo dalis, tai jau praeitas etapas. Tikrai nereikėtų sustoti, būtina žengti į priekį. Kaunas pademonstravo, kad sugeba įgyvendinti tokio lygio ir tokio masto projektus.
– Kauniečiai prisimena pirminį arenos projektą, ji turėjo atrodyti tarsi Nemuno saloje iškilęs ledkalnis. Kodėl šis statinys tapo visiškai kitoks, su atviromis, iš lauko puikiai matomomis, ne itin estetiškomis oro vėdinimo sistemomis?
– Architektas E.Miliūnas yra ne kartą sakęs, kad arena, ko gero, vienas paskutinių jo kūrinių, į kurį jis nori sudėti visą savo širdį bei sielą. Natūralu, kad dėl to šiek tiek buvo atidėliojami jos pridavimo terminai. Architektas nuolat akcentavo siekiantis, kad arena ateities kartoms liktų tarsi pasididžiavimas.
Ventiliacijos vamzdžiai, šildymo, šaldymo įranga, kuri dabar sumontuota 6-ajame aukšte, pagal pirminį projektą turėjo būti sumontuota ant stogo. Kylant arenai E.Miliūnas pasakė nenorintis, kad visus šiurpintų ant stogo it kokiame greitai pastatytame prekybos centre sumontuoti milžiniški kondicionieriai. Tada kilo idėja įrengti 6-ąjį aukštą, visi šie įrenginiai buvo „pakišti“ po stogu.
Dabar visiems atrodo, tarsi viršutinis pastato aukštas neįstiklintas. Stiklas ten nebus dedamas, šiuos įrenginius statybininkai turės paslėpti po ažūriniu tinklu.
Projektas buvo nuolat tobulinamas, pats prašiau E.Miliūno nebedaryti jokių pakeitimų. Dėl nuolatinių techninio projekto keitimų keikdavosi rangovai, vėluodavo medžiagų užsakymai ir t.t. Dabar svarbus bendras rezultatas. Manau, kad jis džiugins visus miestiečius. Kaunui reikia žiūrėti toliau, pabrėžti savastį ir žvelgti į kitus strateginius dalykus.
– Ką manote apie dabar Kauną valdančios koalicijos atstovų keltą sumaištį ir skleistą informaciją neva arenos statybos tragiškai vėluoja, kad ji nebus baigta iki čempionato pradžios? Kaltinimai, neva kai kurie darbai net nepradėti, buvo mesti asmeniškai jums. Kas tai inspiravo – politiniai oponentai, o galbūt savų tikslų siekę statytojai?
– Manau, kad už viso to stovėjo politiniai oponentai. Jiems reikėjo pateisinti savo patekimą į valdžią išdavikiškais metodais.
Balandžio mėnesį oficialioje Kauno savivaldybės interneto svetainėje buvo įdėta arenos nuotrauka, kurioje matyti, kad arenoje nėra kėdžių. Tai ne kas kita, o noras pašiurpinti visuomenę – tuo metu lankiausi viduje, visos kėdės buvo sudėtos, buvo belikę nuo jų nuimti tik plastiko plėveles. Manau, kad mums dar trūksta politinės kultūros ir moralės, tačiau yra kaip yra. Tikriausiai visa tai lėmė noras bet kokia kaina pakliūti į valdžią ir prisiimti nuopelnus.
Netgi buvo sudaryta darbo grupė, kad įvertintų arenos statybą. Kai paprašiau jos posėdžių protokolų, gavau iš mero R.Mikaičio atsakymą, kad darbo grupė panaikinta, neįvyko nė vienas jos posėdis. Tebūnie tai lieka jų sąžinei.