Po kiek laiko jis pakinta – tampa ramesnis, tolygesnis. Galvoje minčių chaosas išlieka, tačiau plepantis protas bent akimirkai užtyla.
Skubant nebepastebime daugumos dalykų. Kaip dažniausiai elgiasi vaikas, pamatęs šokoladinius saldainius? Keletą sukramsnoja, o dalį įsigrūda į vieną kišenę ir stengiasi ten įsibrukti dar daugiau. Vaikas susijaudina, o suaugęs žmogus bando kuo greičiau patirti malonumą ir galiausiai pats nepajausdamas praranda gyvenimo džiaugsmą.
Kaip patys galime vėl patirti laimės pojūtį kalbamės su jogu Vyrenijum Andrijausku, anksčiau dirbusiu vadybininku.
- Kokia buvo jūsų pirmoji pažintis su joga?
- Kai man buvo 23 metai, buvau pasiekęs viską, kas būtina visuomenės vertinimu: turėjau butą, susituokiau. Gyvenimą užvaldė rutina – dirbi, užsidirbi, savaitgaliais šventi. Toks gyvenimas pamažu pradėjo atsibosti. Man visuomet kildavo begalė klausimų, tačiau tuomet ramybės nedavė mintis: ar visą laiką taip gyvensiu.
Tuomet prasidėjo ieškojimai – skaičiau begalę knygų. Vienoje atradau mintį, kad žengiant ieškojimų keliu reikalingas mokytojas. Vieną dieną radau skrajutę, kviečiančią į jogos, meditacijos, kvėpavimo kursus.
Dešimt metų taip gyvenau - vadybininko darbas ir joga. Galbūt ir toliau būčiau dirbęs vadybininku įmonėje, kuri pardavinėja alkoholį ir tabaką – geriausiai perkamas prekes, tačiau vieną dieną darbo netekau ir atėjo laikas apsispręsti.
Tuomet viduje kažkas apsivertė, pasikeitė. Pirmoji mintis buvo – reikia atidaryti jogos centrą. Ir aš ją įgyvendinau.
- Jūsų propaguojama jogos rūšis “šri šri”. Kuo ji skiriasi nuo kitų?
- Šią jogos rūšį sukūrė Šri Šri Ravi Šankaras – garsus dvasinis lyderis ir humanistas. Ji išsiskiria tuo, kad yra lengva, bet efektyvi – priimtina kiekvienam žmogui. Padeda sustiprėti fiziškai, valdyti emocijas ir atsipalaiduoti.
Nėra jokių pakopų, dėl to žmogus gali ateiti tuomet, kai pajaučia poreikį. Žinoma, jei norima nerti giliau – reikia daug valios, o čia jau pradeda trukdyti žmogiški faktoriai.
- Dėl ko žmonės dažniausiai ateina? Ko jie ieško?
- Kai žmogus daug pasiekia, yra finansiškai apsirūpinęs, turi šeimą, verslą, jam pradeda kilti egzistenciniai klausimai. Bandoma suprasti kodėl, kam gyvenu, kokia gyvenimo prasmė.
Baisiausia, kai atsisuki dešimt metų atgal ir pamatai, kad gyvenimas visiškai nepasikeitė. Tiktai darbas – jokio laimės pojūčio.
O jogos išmintis išdėstyta prieš šimtmečius. Mes nesame tik jausmai, emocijos ir kūnas, o kažkas daugiau. Kvėpavimas padeda valdyti emocijas, o po to ir visą procesą, o kai sugebame valdyti save, tai ir laimingiau gyvename. Laimės nesukuria vidinė būsena – ar tu laimingas, ar ne – renkiesi pats.
- Žmonės nuolat gyvena praeityje arba ateityje, bet kodėl nepavyksta mėgautis dabartimi?
- Tiesiog žmonių niekas to nemokino. Reikalingiausios yra žinios apie būtį, save plačiąją prasme. Niekas nesuteikia tokių žinių. Mokykloje suteikiami tik teoriniai pagrindai kaip išgyventi pasaulyje. Žmogui belieka gyventi taip, kaip jam atrodo teisinga. Taigi sampratą suformuoja – aplinkiniai, visuomenė, tradicijos.
Dabar svarbiausia turėti gerą darbą, įvaizdį, prestižą. Susidaro laimingo gyvenimo iliuzija, bet baigiasi tuo, kad žmogus vis tiek jaučia nepilnavertiškumo pojūtį.
Tuomet reikia atsisukti į save, o tam padeda meditacija – tai susitelkimas, minčių suvokimas.
Medituodamas susikoncentruoji ir pamatai, kad esi ateityje, praeityje, bet ne dabartyje. Tai neleidžia mums būti šiame laikotarpyje. Pavyzdžiui, per atostogas, atitrūksti ir mėgaujiesi. Tačiau sugrįžus į darbus, vėl grįžtama į kasdieninę rutiną, susitapatinama su problemomis.
Kai aš pradėjau užsiiminėti joga, gavau atsakymus į visus klausimus, kurie buvo iškilę. Tuomet dar įdomiau gyventi – visai kitaip žiūri į save, į aplinkinius, įgyji išminties.
- Į kokius klausimus gavai atsakymus?
- Kokia gyvenimo prasmė, ar ji yra? Dėl ko gyvename? Elementaru, kad jei gyveni – prasmė yra. Daug suvokiau, kas yra santykiai, nuodėmė ir t.t. Pavyzdžiui, daug kas sako, jog jei į sekmadienį nenueini į bažnyčią – tai nuodėmė. Bet juk dažniausiai žmonės, kurie vaikšto į pamaldas nesilaiko tų nuostatų, o kitas žmogus gal ir dvasingiau gyvena.
- Santykių problema yra labai aktuali. Juk visi labiau nori gauti nei duoti.
- Meilėje yra taikomas verslo principas. Norima mažai duoti, bet daug gauti, tačiau tam, kad sukurtum jausmus, reikia daugiau duoti ir nieko nesitikėti. Vis dėlto net čia yra įsivyravusi vartotojiškumo kultūra: jei mums gerai, draugaujame, bet jei blogai – nebevartojame. Pamirštame, kad santykių kūrimas – amžinas procesas, darbas.
Toks principas prasideda nuo mažumės. Tam tikru metu vaikai sugeba susikalbėti nesuprantama kalba, bendrauti be pavydo, bet staiga kažkas pasikeičia. Mes pradedame lyginti turimus daiktus, santykius, padėtį visuomenėje.
Vis dėlto, jei norima santykius išsaugoti, tuomet reikia ieškoti bendro tikslo – bus apie kalbėti, ko siekti. Ir reikia nepamiršti paprastos tiesos, kad vyrai ir moterys kalba skirtingomis kalbomis: kai vyras sako, kad yra pavargęs, jis iš tikrųjų taip jaučiasi ir tiesiog nori pasižiūrėti televizorių, o moteris taip sakydama, turi omenyje, kad jai reikia dėmesio. Taigi visuomet reikia žvelgti, kas slepiasi giliau už tiesioginių žodžių prasmių.
- Galbūt būtent dėl to nesusišnekėjimo tiek daug skyrybų?
- Pagal procentus skyrybų nepadaugėjo – tai mitas. Gediminas Navaitis pasakojo, kad per pastaruosius 20 metų jų nepadaugėjo, bet mes jų tiesiog daugiau matome.
Kalbant apskritai, ką daryti, kai nėra laiko šeimai? Kai abu – tiek vyras, tiek žmona siekia tik karjeros. Pamirštama, kad santykiai vis dėlto yra grįsti įsipareigojimais. Jei neišeina gyventi kartu, tuomet yra tik vienas kelias, bet reikia pasirūpinti tuo, už ką esi atsakingas. Žinoma, lengviau, jei nėra vaikų.
Juk iš pradžių būna meilė, trauka, rožiniai akiniai. Po kurio laiko jie sudūžta. Kai kuriems susireguliuoja „regėjimas“ ir šeimos gyvena kartu dešimtmečiais, tačiau labai svarbu palikti kitam žmogui erdvės, leisti jam daryti tai, kas patinka.
- Bet juk bendrauti su kitu žmogumi gali tik tuomet, kai bent kažkiek suvoki, kas esi pats. Ką daryti, kad pradėtum save valdyti?
- Tam reikia valios. Jau minėjau jogą, bet taip pat gali padėti kvėpavimas – ryšys tarp kūno ir proto. Per kvėpavimą galima reguliuoti savo emocijas, jausmus. Kai būni piktas – kvėpuoji greitai, kai laimingas – lėtai. Vien tai žinant, galima reguliuoti savo emocijas.
Juk neįmanoma būnant piktam kvėpuoti lėtai.
Antra, padėti gali meditacija – proto higiena. Kiekvieną dieną mus apninka 40-70 tūkst. skirtingų minčių. Pats renkiesi, ar veikti pagal jas, ar ne.
Žmogus pats turi suvokti, kad yra atsakingas už save. Reikia ieškoti priežasčių, o ne simptomų. O tam gali padėti paprastas pratimas – tiesiog užsimerkti, kvėpuoti ir stebėti, kokios mintys yra „šiame momente“. Svarbiausia, atrasti laiko darbui su savimi.