– Ar šiuo metu stovėdamas arenoje esate patenkintas savo idėjos įgyvendinimu?
– Vienu žodžiu būtų sudėtinga atsakyti, kol kas mes dar patys nesuprantame, ar rezultatu esame patenkinti, ar ne. Svarbiausia, kad ji jau stovi. Esama labai pavargę. Ar patenkinti, ar nepatenkinti – atsakys žmonės bei dalyviai.
Įvykdėme visas pagrindines architektūrines idėjas. Netgi daugiau, nes išvystėme kai kuriuos dalykus, kurie atsirado spontaniškai, kaip tam tikras mažas atradimas šiame procese.
Į paviršių iškilo tai, kuo aš žavėjausi jaunystėje, kol dar studijavau (Vilniaus inžineriniame statybos institute – red.). Aš visada buvau modernistas, postmodernizmas man buvo greičiau realybė, grįžimas prie tradicinių dalykų. Šioje situacijoje pabandėme žengti drąsiai kaip jaunystėje. Nežinau – gal ratas apsisuko?
– Kuo ši arena išskirtinė?
– Turint galvoje centrinę arenos erdvę, galima sakyti, kad tai klasikinė arena. Šis modelis formuotas Amerikoje. Mūsų partneris ir galbūt auklėtojas, architektas iš Detroito Algis Bublys, kuris pastatė Detroito „Pistons“, žinojo visas naujienas bei technologijas. Prieš 13 metų jis šią informaciją perdavė mums. 1998 metais apie amerikietiškų salių standartus žinojome, ko gero, daugiausia.
Pasirinkome amerikietiškos salės modelį, kuris yra ilgos evoliucijos Amerikoje rezultatas. Tikėkimės, kad savo darbą atlikome gerai.
Dažnai arenos būna uždaros, teturi vieną kitą langą, o ši arena atvira holuose ir vestibiuliuose. Iš jos matomas visas Kaunas. Nauja ir pati stilistika – bandėme perteikti metabolistinę, „energetinę“ architektūrą. Svarbu ne tiek forma, kiek procesas ir energija. Gal tai kiek neapibrėžta, todėl kritikai bei oponentai reikalauja baigtinio, apibrėžto rezultato. O mes sąmoningai, iš vienos pusės pažinodami ekonomiką ir mūsų galias, iš kitos pusės sąmoningai norėdami palikti paslapties ir galimybių evoliucionuoti, net estetine prasme pasirinkome šitą kelią.
– Ką galite pasakyti apie matymo kampą arenoje bei jos akustines ypatybes?
– Esame padarę gal 20 arenos schemų, viską gerai išsinagrinėję. Norėjome padaryti taip, kad visi būtų kuo arčiau krepšinio aikštės, net ledo ritulio sąskaita. Palyginti su amerikietiškomis arenomis, ši salė vos vos suspausta krepšinio pusėn. Arena yra kiek mažesnė ir jaukesnė, nenorėjome, kad ji būtų didelė. Dėl to ir žiūrovų matymo kampas yra geresnis.
Akustika yra, galima sakyti, paslaptingas dalykas, priklausantis ne tik nuo architektų, bet ir nuo panaudotų medžiagų. Čia buvo sumontuotos pakabinamos lubos. „Yamaha“ atstovas sakė, kad čia akustika yra labai gera. Iš tiesų aš nežinau, šio dalyko aš negaliu vertinti.
– Visuomenėje kalbama, kad arena pastatyta vos ne paskutinę minutę. Kodėl buvo tiek vėluota, kodėl užtruko darbai?
– Sunku man atsakyti į šį klausimą. Tai tas pats, jei paklaustum bėgiko, kodėl jis neiškovojo aukso medalio, iki kurio jam trūko tik sekundės. Iš tiesų galėjome areną pastatyti vienu ar dviem mėnesiais greičiau, bet manėme, kad reikia pasiekti rezultatą, o ne laimėti laiko.
Vienaip ar kitaip arena stovės daug metų, mums svarbu, kad ji būtų ilgaamžė. Dar svarbiau buvo estetinė samprata. Aš nežinau, kaip atrodys kitiems, tačiau man aktualu, jog kitų tautų kontekste lietuviai atrodytų išsilavinę ir turėtų gerą įvaizdį, kuris galbūt nėra visiems vienodai suprantamas. Man tai buvo labai svarbu, jautėmės atsakingi už tą įvaizdį ir bandėme jį realizuoti, tai nėra taip paprasta.
– Jeigu būtų laiko ir atsirastų galimybė ką nors tobulinti, kokius pakeitimus darytumėte?
– Turbūt dabar jokių. Jeigu būtume galėję, juos būtume atlikę. Galiu pasakyti tik tiek, jeigu antrą kartą reikėtų pastatyti tokią pačią areną, mes galbūt kai ką atliktume truputį kokybiškiau, nes jau žinotume, kaip viską daryti. Tačiau dėl to ji prarastų gyvybingumą, nes, kaip sakoma, antrą kartą į tą pačią upę neįlipsi. Abejoju, ar toks filosofavimas yra pozityvus.
– Kauno politikai minėjo, kad kurdamas šią areną siekėte tobulybės. Kaip ją vertinate pats, ar tai visų jūsų darbų apogėjus?
– Aš visada stengdavausi dirbdamas – ir jaunas būdamas, ir dabar. Niekada nemaniau, kad tai bus apogėjus. Yra kitas dalykas – dėl šios arenos jautėme didelį visuomenės spaudimą ir dėmesį. Jautėme pareigą padaryti kaip įmanoma geriau. Čia jau ne Miliūnas sau nori kažką padaryti. Toks požiūris, sakyčiau, įžeidžia mane. Nenorėjome pastatyti sau paminklo.