Aš tik pasakoju, kaip man matosi.
Anglakalbėje reklamoje yra susiklostęs vyro tipas, kuris taip groteskiškai piešia XXI amžiaus nupiepusį nebe vyrą, bet vyriuką, vyrelį, kad vargu ar net moterims (o būtent joms kuriama daugiausia reklamos, nes jos priima daugiau pirkimo sprendimų nei vyrai) patinka.
Bet aš ne moteris, aš negaliu pasakyti, ar joms patinka. Man tai tikrai įgrisę tie uždrožti, įbauginti, pasimetę, mikčiojantys žmogaus ūgio ir pavidalo žiurkėnai, kuriuos mėgsta vaizduoti Vakarų rinkodara: atlėpusiom ausim, pavėpę ir primušto šuns veido išraiška.
Reklamose tie vyrai visada pasimetę, nieko nemoka (jei atsuka čiaupą – apsipurškia vandeniu, jei pakelia krepšį – po visą kambarį paberia obuolius ir maistą, jei gręžia sieną ar kala vinį – būtinai sugadina baldus arba nusidaužia pirštą) ir baikščiai dairosi aplink, kol atėjusi pasitempusi žmona šaunios ir griežtos mokytojos veidu viską sutvarko ir atlaidžiai tam kvaileliui pagrūmoja: „Tu man žiūrėk, kad pasitaisytum.“
Vyrai susitaikę su kvailelių vaidmeniu, stovi panarinę galvas, laukia, kada jiems leis išeiti alaus su draugais (net ir naminius gyvulėlius kartais leidžia pasilakstyti), arba lieps atlikti vienintelį darbą, kuriam jie dar tinkami ir net nepakeičiami - atsukti stipriai užsukto stiklainio dangtį.
Lietuvoje – nieko panašaus. Taip, Lietuvoje yra moteris prezidentė, yra Seimo pirmininkė, ministrės ir direktorės, bet kiekviename aspekte švytuoklė nukrypusi į visiškai kitą pusę.
Parduotuvėje vyras ir žmona perka audinį. Pagaliau audinys išsirinktas (išrinko moteris), bet jis – brangus, ir pardavėja vis dar nėra 110 proc. įsitikinusi, kad pirkėjai tikrai apsisprendė pirkti. Atkirpto nebeprilipdysi. Pardavėja žiūri pakėlusi akis ir pasiruošusi žirkles, kol šeimos galva linktels galva. Mokės pinigus juk būtinai diedas.
Su tais pinigais tai ištisai taip pat. Nebent moteris būtų banko valdytoja, jos draugės (taip, būtent moterys) sakys, pamačiusios, kad jai patinka koks nors virtuvės įnagis arba drabužis: „Paprašyk vyro, tau irgi nupirks.“ Kad pati galėtų nusipirkti, niekas net nepagalvotų. Populiarioje šnekoje vyrai turi darbą arba verslą, o moterys – dažniausiai užsiėmimą arba, paniekinamai, „darbelį“.
Ir vaikams dažniausiai sakoma būtent taip: „Paprašyk tėvelio, kad padovanotų.“ Su stora pinigine vaikšto tėvelis, išvertęs pilvą ir priimantis sprendimus. Mamytės paprašysim tik išvirti sriubytės arba iškepti pyragėlių.
Aš jau nekalbu apie kokį nors automobilių saloną. Kai ateina automobilio rinktis dviese, vadybininkas, lyg nežinodamas, kad didesnę pusę sprendimo dėl pirkimo priiminės žmona, dažniausiai net nekalba į jos pusę. Visas dialogas ir pardavimo aktas vyksta tik su vyru. Vaikams nors leis palakstyti po blizgančias salono grindis, padarinėti duris ir užsiropšti ant sėdynių, gal net kokį rašiklį duos dovanų, o žmona stovi šone - kaip tuščia vieta.
Aš – vyras, bet man tai nedaro gero įspūdžio. Jei būčiau rinkęsis gyvenimo draugę pagal tai, koks ji priedėlis prie virtuvės rakandų, gal ir būtų labai smagu, bet dabar man keista, kai atėjęs santechnikas į žmoną kreipiasi „tu“ ir beveik kelia balsą, kol aš negrįžtu į namus, ir tuomet pasikeičia į paslaugų, nusižeminusį patarnautoją, linkčiojantį galva: „Taip, ačiū“, „jūs nesijaudinkit, jokių problemų“, „tuoj padarysim“ ir „skambinkit bet kada, ačiū, kad kvietėt.“
Todėl ir atrodo, kad per begalinį savo optimizmą ir žavėjimąsi viskuo, ką randu atsikraustęs į Lietuvą, jau tikriausiai būsiu radęs sritį, kuri žavi gerokai mažiau. Ir dėl to nieko nekaltinu: atrodo, kad pačios moterys nustato tokias taisykles ir toleruoja keistą elgesį. Nes turinčios charakterį moterys plieno kumščiais ir turinčios tas kūno dalis, kurios paprastai trukdo blogiems šokėjams, be vargo pastato į vietas tuos, kas bando su jomis elgtis kaip su vaikais.
Gal, antra vertus, ne visoms moterims norisi gretintis ir tapatintis su klasikinėmis feministėmis, kurios yra užsitarnavusios blogą vardą (ir ne tik Lietuvoje): paprastai į tokias užsirašo neišvaizdžios, bjauraus charakterio, įkyriai bambančios raganos, kurių neapykanta vyrams yra jų gyvenimo vienintelis pašaukimas ir misija.
Štai prirašiau man nebūdinga tema ir galvoju, kokias išvadas apie mano paties gyvenimą darys mano skaitytojai. Jie taip mėgsta diagnozuoti mano problemas iš mano raštų, ir šis straipsnis jiems bus neeilinė dovana ir neatrasta žemė. Todėl linkiu sėkmės interpretuojant ir labai atsiprašau, bet jau turiu bėgti: mane jau kviečia, turiu šiandien baigti nerti servetėlę svetainės staliukui.