Šioje erdvėje visi piliečiai turi pareigą dalyvauti ir bendrai ieškoti tiesos, aišku, laikinos ir niekada absoliučios. Verta prisiminti ir Prometėjo istoriją, ir Sokrato ryžtingumą.
Prometėjas padėjo Dzeusui laimėti karą prieš titanus, bet po pergalės Dzeusas išleido įstatymą, draudžiantį žmonėms turėti ugnį. Prometėjas nutarė, kad toks įstatymas yra neracionalus, neteisingas, pats pavogė ugnį iš dievų ir atidavė ją žmonėms. Ne todėl, kad jis norėjo tapti vadu, liepti visiems prieš jį klauptis, bet dėl to, kad jis pamatė savo klaidą. Jis ne tik prisiėmė atsakomybę, bet ir pats tą klaidą ištaisė.
Sokratas apklausė įvairius žynius ir siuvėjus, norėdamas racionaliai suprasti jų nuomones ir įnašą į viešumos gerovę. Jis mirė kovodamas už teisę dalyvauti viešumoje.
Per filosofiją gimsta žmogus, kuris iš esmės yra laisvas apsispręsti ir kartu atsakingas už savo apsisprendimus. Ir čia atsiranda Vakarų civilizacijos rėmai, sutampantys su filosofija.
Be pastarosios nebūtų įmanomi net mokslai, nes filosofinis mokslų pobūdis, taip pat pasiūlytų hipotezių patvirtinimas, ginčijimas pakeičiamas, nebijant, kad kas nors privers laikytis tik vieno a priori nustatyto ir neginčijamo autoriteto, nepaisant iš kokių tekstų ar aukštybių atskleistos tiesos. Tad tokie europinės demokratijos pagrindai.
O kaip yra Lietuvoje?
Netolerancija jaučiama ne tik kitokiems žmonėms, bet ir kitokiai nuomonei. Kadaise išsakyti galvoto prancūzo Voltaire'o žodžiai – „aš su jumis visiškai nesutinku, tačiau numirsiu už teisę jums turėti šią nuomonę“ lietuviškame kontekste pavirto nuostata – „aš greičiau pats numirsiu, bet neleisiu tau turėti kitokią nuomonę“.
Žinoma, kiekviena nuomonė irgi yra apklausinėjama ir kiekvienas turi net pareigą apklausinėti ne vien kitų, bet ir savo nuomonės galimą klaidingumą.
Dėl dviejų skirtingų nuomonių kilo JAV pilietinis karas. A.Lincolnas pareiškė, kad pagal Amerikos konstituciją iš principo visi žmonės yra lygūs, o Amerikos konfederacijos valstijų viceprezidentas Alexanderis Stephensas pareiškė: „Didžiausia tiesa yra ta, jog juodieji nėra lygūs su baltaisiais, o vergija, priklausymas aukščiausiai rasei yra normalus ir natūralus gyvenimo būvis.“ To žmogaus nuomonė nebuvo priimtina.
Antras pavyzdys. Vakarai vis dar kaltinami už prekiavimą vergais, už fašizmą ir komunizmą, tačiau reikia tuojau pridėti, kad kaip tik Vakarai – Europa ir JAV – pripažino savo klaidingumą ir prisiėmė atsakomybę. Kažin kodėl nutylima, kad daugeliu atvejų vergų prekybą Afrikos žemyne kontroliavo patys afrikiečiai ir arabai. Iš pastarųjų nėra reikalaujama jokios atsakomybės ir ataskaitos.
Lietuvoje irgi atsiranda grupių, kurios žino tariamai tikrą tiesą. O visi tie, kurie nepritaria, yra tik klystantys tamsuoliai. Dar daugiau – tie, kas išdrįsta turėti kitokią nuomonę, yra demonizuojami: „jie tarnauja klanui“, „parsidavę Kremliui ir oligarchams“.
Kodėl Lietuvoje tokios populiarios sąmokslo teorijos? Jos kyla iš absoliučios tiesos, nereikalaujančios jokių racionalių diskusijų, ir netolerancijos kitokiai nuomonei. Juk jei tokia pasirodo, reikia paaiškinti, kodėl atsirado. Ir čia niekaip be „tamsių jėgų“ ir „klanų“ įsikišimo neapsieisi. Gal reikėtų raganų medžioklės?
Tačiau ar tai neatskleidžia, kad tokie tariami mąstytojai ir kovotojai už demokratiją iš esmės patys mąsto klaninėmis kategorijomis? Jiems savo genties, o tiksliau – bandos – nuomonė yra aukščiau už viską.
Bet kaip tik tokios grupės Vakarams nepriklauso – jos gali būti tęstinos palikuonės ir variantai tos Bizantijos, monoteistinės, amžinų tiesų nešėjų ir pasaulio išgelbėtojų tradicijos.
Ir ar galime kalbėti apie demokratiją, jei iš karto kitokia nuomonė yra demonizuojama? Juk nuomonių įvairovė, jų vešlios kontroversijos sudaro valstybės ir tautos turtingumą, demokratinį klestėjimą.
Lietuvoje tai yra pagrindas demonizavimui. Todėl nenuostabu, kad viešąjį gyvenimą užvaldo baimė – baimė išsakyti savo nuomonę, nes tuoj pat būsi sutryptas tų, kurie mano turį tiesos monopolį.
Viešoji erdvė suvokiama tik kaip viešųjų ryšių tęsinys. Todėl bet kokia išsakyta nuomonė vertinama dvejopai: jei tai sutinka su tam tikros grupės nuomone, tai būna įvertinta labai iškiliu žurnalistiniu darbu, o jei ne – tai iš karto paskelbiama, jog esi nupirktas ar visiškas neišmanėlis.
Užuot atvirai diskutavus, pasitenkinama užkulisine veikla: arba internetiniuose komentaruose organizuojamas puolimas, arba pasiėmus telefoną skambinama įvairiausiems asmenims, aiškinant, kokios pavojingos nuomonės buvo paskelbtos. Ir tokie intrigantai tiesiog žarsto žarijas kitų rankomis.