Mažiausiai porą savaičių per metus būtina praleisti Lietuvoje.
Monrealyje gyvenantis L.Stankevičius šios tradicijos laikosi tvirtai. Su bendraamže žmona Vale jis kiekvienais metais aplanko gimtąjį kraštą.
Čia jis ne tik susitinka su bičiuliais, lankosi kultūriniuose renginiuose, stebi pokyčius, bet ir įsigyja lietuviškos muzikos įrašų.
Grįžęs į Kanadą, kur gyvena jau penkis dešimtmečius, žurnalistas L.Stankevičius lietuviška muzika palepina kassavaitinės laidos „Lietuviška radijo programa” klausytojų ausis.
Valandos trukmės laidą, skirtą vietos lietuviams, Monrealio radijo stotis CFMB transliuoja jau 48 metus.
Už nuopelnus Lietuvai L.Stankevičius ne kartą pelnė apdovanojimų.
Garbingiausias jų – Lietuvos Respublikos Vytauto Didžiojo ordino Riterio kryžius.
L.Stankevičių galima pavadinti žmogumi, kurį apdovanojo ne tik šalis, bet ir likimas: vyras sėkmingai vedė, susilaukė trijų dukterų ir džiaugiasi dešimčia anūkų.
Jam pakanka ir pinigų, ir jėgų dirbti bei keliauti.
L.Stankevičiaus turtas – ir nelengva paauglystė, kai teko palikti Lietuvą ir blaškytis po pasaulį.
„Iki rusų okupacijos Lietuvoje gyvenome puikiai.
Mano tėvas Aleksandras Stankevičius buvo radijo inžinierius, vadovavo Kauno radijo stoties statyboms, o 1934 metais tapo jos vadovu.
Gerai mokėdamas prancūziškai jis atstovavo Lietuvai tarptautinėse konferencijose, o iš užsienio į namus grįždavo su pilnais lagaminais dovanų ir žaislų”, – malonūs vaikystės prisiminimai užplūdo L.Stankevičių.
Kauno Žaliakalnio rajone Stankevičiai su dviem sūnumis gyveno erdviame bute, samdė tarnaitę.
Tačiau per sovietų okupaciją A.Stankevičius neteko darbo.
Jam su šeima grėsė tremtis į Sibirą, bet šiuos planus sugriovė 1941 metų birželį Kauną užėmę vokiečiai.
Po trejų metų Stankevičiai išvyko į Vokietiją su grupe lietuvių darbininkų, pasiruošusių statyti namus subombarduotame Berlyne.
Nieko nestokojantis gyvenimas liko tik prisiminimas – rankose kiekvienas turėjo po du lagaminus daiktų.
Tėvas ėmėsi elektriko darbo, o sūnūs karučiu vežiodavo anglis.
Pravertė ir lietuviškas apsukrumas – paslapčiomis ir patys pasirūpindavo anglių, tad žiemą neteko šalti. Užtat teko pajusti bombardavimų grėsmę, slapstytis miškuose.
Antrajam pasauliniam karui einant į pabaigą, pasinaudojusi tėvo pažintimis, šeima paspruko į Prancūziją.
Iš inžinieriaus algos buvo sunku pragyventi keturiems, bet tėvai abu sūnus leido į gimnaziją.
„Pavyzdžiui, kiekvienas iš Vokietijos grįžęs į Prancūziją traukinių stotyje gaudavo po paketą maisto ir cigarečių.
Mes nė vienas nerūkėme, tad cigaretes nunešiau į artimiausią restoraną. Gavau 100 frankų.
Kitą dieną dar kartą patraukėme į geležinkelio stotį, įsimaišėme tarp grįžusių prancūzų ir vėl gavome po paketą. Taip ir sukomės”, – pasakojo L.Stankevičius.
Paryžiuje praleidęs septynerius paauglystės metus jis miestą pažino lyg savo kišenę, bet ten nepasiliko.
Kai tik pavyko gauti kvietimą iš Kanados, šeima 1951 metais persikraustė už Atlanto.
Lietuvių pabėgėlių šeima įsikūrė antrame pagal dydį Kanados mieste Monrealyje.
Po metų smegenų auglys pasiglemžė vos 44 metų sulaukusį L.Stankevičiaus tėvą. Todėl sūnums teko į gyvenimą kabintis patiems.
Praėjus vieneriems metams po tėvo mirties L.Stankevičius vedė lietuvę, išeivę iš Vilkaviškio. Ją išvydo giedant bažnyčios chore.
Pora susilaukė trijų dukterų. Abu dirbo: žmona – banke, jis – universiteto laboratorijoje.
Po pasaulį likimo blaškytiems lietuviams šeima ir pastovumas tapo didžiausia vertybe.
„Džiaugiuosi, kad ilgai ir gražiai sutariame su žmona – aplink tiek skyrybų, poros kartu netgi metų neištveria, nenori nusileisti vienas kitam, puola ginčytis, užsispiria lyg ožiai, o po to išsilaksto kas sau.
Anksčiau žmones stebindavo nesantuokinis gyvenimas, o dabar išgirdę, kad mes su žmona kartu – jau 58 metus, žiūri lyg į dinozaurus.
Baisu apie tai net prasižioti”, – nusijuokė L.Stankevičius.
Juokiasi jis dažnai. Solidžią gyvenimo patirtį sukaupęs vyras įsitikino, kad optimizmas ir gera nuotaika – vaistas ir nuo fizinių, ir nuo dvasinių negandų.
Pasinaudojęs proga anksčiau išeiti į pensiją jis ėmė rašyti straipsnius ir knygas. Taip prasidėjo naujas gyvenimo etapas.
„Visą laiką esu užsiėmęs. Neprisimenu dienos, kad neturėčiau ką veikti. Tiesiog negalėčiau vien gulėti priešais televizorių ar paplūdimyje – tai žlugdo.
Domiuosi ir tuo, kas vyksta pasaulyje, ir tuo, kas panosėje. Semiuosi patirties, o savąją perduodu kitiems”, – sakė L.Stankevičius.
Keletas L.Stankevičiaus išminties perlų iš knygos „Ar pastebėjote, kad...”
Apie alkoholį
Yra žmonių, kurie geria tik vieną taurelę, bet ją pripildo dešimt kartų.
Tie, kurie keldami taurelę degtinės sako „Į sveikatą!”, puikiausiai žino, kad alkoholis sveikatai kenkia.
Alkoholikai teisinasi, kad alkoholyje skandina savo bėdas, bet jie nežino, jog bėdos moka plaukti.
Apie buitį
Ir tos durys, ant kurių užrašyta „Įeiti draudžiama”, būna su rankenomis.
Kai pagaliau po ilgo laiko numetate nereikalingus kilogramus ir jums vėl tinka seni drabužiai, jie jau būna nebemadingi.
Apie darbą
Jei turite daug patirties, greičiausiai jau esate per senas gauti darbą.
Duonai užsidirbti pakanka tik dirbti, o norint tapti turtingam, reikia sugalvoti ką nors kita.
Daug kas skundžiasi kvailu savo vadovu, bet jeigu tas vadovas būtų kiek gudresnis, jie netektų darbo.
Apie draugus
Tikra draugystė, kaip ir kava, – gera, jei ji karšta, stipri ir ne per daug saldi.
Geriausias būdas turėti daug draugų – pasistatyti vasarnamį prie ežero.
Kelionėje visuomet lengviau susirasti draugą nei jo atsikratyti.
Apie laiką
Kiekvieną kartą, kai tik jūs vėluojate, viskas prasideda laiku.
Punktualūs žmonės nuolat ko nors laukia.
Populiariausias melas, kai žmogus sako: „Jums 60 metų? Neduočiau daugiau nei 50!”
Apie keliones
Turistai mėgsta važiuoti ten, kur nėra turistų.
Kai kurie žmonės keliaudami ieško pigiausio viešbučio, o paskui piktinasi, kad jis – niekam tikęs.
Apie melą
Tas, kuris visiškai pritaria jūsų nuomonei, meluos ir apie kitus dalykus.
Paslaptį reikėtų patikėti melagiui, nes juo vis tiek niekas netiki.
Apie nelaimes
Kai kurie laimės ieškoti važiuoja į užsienį, o nelaimių ieškoti nereikia – jos suranda ir namuose.
Kai jums atsitinka nelaimė, visuomet kas nors pasako žinojęs, kad taip atsitiks.
98 proc. mūsų numatytų nelaimių niekuomet neįvyksta.
Apie patarimus
Jei norite, kad gerai sektųsi gyvenime, pakaks pasinaudoti patarimais, kuriuos duodate kitiems.
Gerą patarimą žmogus gauna tuomet, kai padaro didelę nebeištaisomą klaidą.
Tie, kurie klausia patarimo, dažniausiai patys žino, kaip pasielgti.
Apie pinigus
Kai paskolinate pinigų, darote žmogui paslaugą, o kai jis juos grąžina, mano, kad daro jums malonę.
Daiktai brangūs, kai juos perki, ir labai pigūs, kai reikia juos parduoti.
Paskolą daug lengviau gauti nei ją atiduoti.
Apie senatvę
Linkėdami „ilgiausių metų” niekas neklausia, ar dar nenusibodo gyventi.
Šimtamečiai neturi priešų: jie visus juos pergyveno.
Apie šeimą
Bardamiesi vyras ir žmona vienas kito negirdi, klausosi tik kaimynai.
Žiūrėdami televizorių žmonės žino, kas dedasi pasaulyje, bet nežino, ką namuose veikia jų vaikai.
Viena motina geba prižiūrėti penkis savo vaikus, bet penki vaikai neįstengia prižiūrėti vienos motinos, kai ji pasensta.