Pučui žlugus iš jų užsislaptinusių ir iki šiol ramiai gyvenančių šalininkų teko girdėti apgailestavimą, jog perversmininkai į sceną išėjo tinkamai nepasirengę ir ne laiku.
Ne vieną mėnesį slapta ruoštos grandys netikėtai ėmė trūkinėti, ir pučistams tai sužinojus, jų rankos, ką pamatė visas pasaulis, ėmė drebėti.
1989 m. kaip SSRS liaudies deputatui Lietuvos delegacijos užsispyrimu po įtikinamo E.Bičkausko dėstymo plenariniame posėdyje man teko dalyvauti parlamentiniame Gynybos ir saugumo komitete.
Komiteto sudėtis buvo labai marga - nuo žymaus mokslininko fiziko S.Kapicos, M.Gorbačiovo patarėjo, maršalo S.Achromejevo, po pučo paslaptingai nusižudžiusio, sau atstovaujančių ir save kontroliuojančių generolų iki jefreitoriaus, imituojančio profsąjungų įkūrimą kariuomenėje.
Komiteto posėdžiai atspindėjo jo sudėtį: mokslininkai sau, generolai -irgi sau, prie valstybės paslapčių neprileisti demokratai - dažniausiai bibliotekoje arba bufete. Savo nepasitenkinimą jie išliedavo paklausimais, o iš tikrųjų tai anoniminiais skundais, išgirstais lankantis kariniuose daliniuose.
Vieno tokio apsilankymo Pamaskvės dalinyje, po trumpo skundo aplinkybių aptarimo, vartojant nealkoholinę kavą, dalinio vadas maždaug taip referavo valstybėje susidariusią padėtį: „Žinoma, dabar galite koja atidarinėti duris, bet ilgai tai netruks. Yra daug dėl valstybės likimo susirūpinusių žmonių.“
KGB vadas J.Kriučkovas, žmogus, ne vien tik daug žinantis apie sausio žudynes Vilniuje, vaidindamas kontroliuojamą, taip pat lankydavosi komiteto posėdžiuose ir, ironiškai šypsodamasis, pasakodavo visokiausius niekus apie valstybinės sienos apsaugą ar spekuliantus valiuta.
Kartą, aiškinantis dėl į Lietuvą neįleidžiamų Lietuvos išeivių, jis netikėtai prabilo apie Lietuvos nepriklausomybės siekį. Tuo metu šios temos viešai vengė net Sąjūdžio avangardas. „Kam ta nepriklausomybė jums, - paklausė J.Kriučkovas. - Juk jūs geriausiai iš visų respublikų gyvenate?“
Nelaukdamas atsakymo, dar papildė: „Nemanykit, kad visi į tai, kas vyksta, pro pirštus žiūri.“
Perversmininkai buvo telkiami visose kariuomenės rūšyse, bet iki paskutinės minutės nerasta visus vienijančio energingo vado. J.Kriučkovas - ligotas ir neišvaizdus, visi kiti - persenę ir išsivadėję. Tai, ką pamatėme scenoje, kėlė ne baimę, bet panieką ir gal net gailestį. Susiskaldę į priešiškas grupes buvo ir generolai.
Kad perversmas žlugs net neprasidėjęs, greitai pajuto ir žmonės. Kai Lietuvoje popiet susirinkę žmonės vakarop ėmė skirstytis, paklaustieji aiškino, jog nejaučia tokios grėsmės, kokia buvo Sausio 13-ąją.
E.Zingeris buvo pirmas politikas, kurį rugpjūčio 19-osios rytą, Maskvos televizijai transliuojant „Gulbių ežerą“, sutikau prie „Draugystės“ viešbučio. „Nesijaudink, - tarė man Emanuelis. - Greitai jie žlugs.“
Aukščiausioje Taryboje nerimo buvo daugiau - daug mįslingų žvilgsnių ir dviprasmiškų užuominų, bet tą pačią dieną nurimo ir daugelis jau manė, jog pakartotiniai kvietimai rinktis prie pastato nereikalingi.
Tačiau Rusijai tai buvo istorinės valandos. Rusija atsisveikino su praeitimi ir įgijo šansą tikram prisikėlimui. B.Jelcinas, peržengęs per save patį, remdamas jaunimą simbolizavo naują, demokratišką ir kūrybingą valstybę.
Niekas tada nekalbėjo ir net negalvojo apie oligarchus, karus Kaukaze, valdžios piramides ir vertikales. Demokratai džiaugėsi pergale ir neįtarė, jog buvę pirmieji kartu su A.Sacharovu yra ir paskutinieji.
Bet ne jie kalti, kad Rusija savo šanso neišnaudojo ir pasuko kitu keliu. Rusijai reikėjo pagalbos, bet ji jos, išskyrus lėkštus pagyrimus, nesulaukė. Paaiškėjo, kad saujelė žmonių yra nepajėgi įveikti dešimtmečiais kurtą sistemą.
Matydami, jog senosios demokratinės valstybės tik stebi, kas vyksta Rusijoje, perversmininkai pakeitė taktiką. Ji paprasta: sunaikinti asmenybes. Ne teroru, ne smogikų išpuoliais. Šmeižtu ir purvu.
Ko gero sunku surasti kitą politiką, kuris tiek būtų tąsytas bulvarinėje spaudoje, kiek B.Jelcinas. Tam buvo pasitelkta net jo apsauga. Paskvilių rašytojai triūsė nepavargdami, anekdotai, paskalos, gandai ir kitoks šlamštas apie B.Jelcino gyvenimą užtvindė visą šalį. Prieš jį buvo nuteikti net tie, kurie dar perestrojkos laikais pradėjo kurti atnaujintos Rusijos pagrindus.
Mano manymu, bene skaudžiausią, dvasinį smūgį jam sudavė A.Solženycinas, atsisakęs priimti apdovanojimą iš B.Jelcino rankų. Rašytojas disidentas demonstratyviai ordiną vėliau priims iš V.Putino.
Sumaitotas B.Jelcino įvaizdis plito po pasaulį, netiesiogiai buvo peršama mintis, kad tokia yra ir Rusija. Valstybė, kurioje niekada neprigis demokratija, kad liberalizmas gimdo tik oligarchiją, kad Rusija, be kietos rankos, yra ištižusi ir išvis ne valstybė.
Tikslas buvo pasiektas. Rusija sugrąžinta į grėsmingų, neprognozuojamų valstybių sąrašą. Rusijos demokratai į politiką nepateko. Jie neturi politinių palikuonių, sensta, miršta. Likę retkarčiais atvažiuoja pas senus draugus į Lietuvą ir pasiguodžia dėl savo likimo Seime.
Neįvykęs prieš dvidešimt metų perversmas žingsnis po žingsnio savo padarė dabar. Po daugelio metų man vis labiau atrodo, jog daug kam pasaulyje būtent tokia, ne jelciniška, Rusija yra kur kas patogesnė.
Galima žaisti atšilimais ir naujaisiais šaltaisiais karais, vaidinti nusiginklavimo ir naujų ginklų kūrimo misterijas, bet niekada neturėti dar vieno demokratiško, energingo konkurento.
˙˙