Kerintis gamtos grožis į Zapyškį ir aplinkinius kaimus vis dar traukia jaunus, perspektyvių idėjų turinčius verslininkus, menininkus ar šiaip savitai mąstančius žmones.
Dauguma jų Zapyškio seniūnijos kaimuose susikuria jaukius namus, kai kurie – bendruomenes, dar kiti – darbo vietas sau ir seniūnijos gyventojams.
Pirmieji pakaunėje iš šiaudų statyti namai, davę pradžią visam ekologiškam „šiaudizmo” judėjimui. Ekstremalių pramogų parkas, kuriame kopiama į uolas, karstomasi po medžius ir vyksta šunų kinkinių varžybos.
Vandentiekio bokštas su apžvalgos aikštele, atveriančia Nemuno vingių panoramą. Gardi duona ir netgi nedidukas zoologijos sodas. Tai – Zapyškio apylinkių traukos centrai.
Miestelį garsina bažnyčia
Jaukų Zapyškio miestelį visoje Lietuvoje labiausiai garsina penktojo šimtmečio sulaukusi Šv. Jono (Vytauto) bažnyčia.
Neseniai paaiškėjo, kad šis ankstyvosios gotikos šedevras ant Nemuno kranto tebeturi daugybę įvairaus amžiaus gerbėjų.
Vieno informacinių portalų rinkimuose ši bažnyčia pripažinta gražiausia Lietuvoje.
Nors buvusi šventykla seniai nenaudojama kaip maldos namai, ji tebėra gyvas traukos centras kone ištisus metus: prie jos vyksta tradicinė Zapyškio aitvarų šventė, po jos skliautais skamba Pažaislio muzikos festivalis, šurmuliuoja vietos bendruomenės renginiai.
Zapyškio seniūnija, įžvalgiai įsigijusi reikiamos technikos, didžiuojasi net atšiauriausią žiemą spėjanti svečiams laiku nuvalyti kelius.
Prieš alkoholizmą – su knyga
Tuo tarpu Kauno rajono savivaldybės viešosios bibliotekos Zapyškio filialo vyresniosios bibliotekininkės Albinos Budrienės širdį gildo kita, ne tokia akivaizdi seniūnijos problema: geriantys miestelio ir rajono gyventojai.
Ne vieną iš jų moteris yra atsivedusi į biblioteką: galbūt jauki, atnaujinta aplinka, galimybė į rankas paimti puikią knygą ar fotoalbumą paskatins žmogų gyventi kitaip?
„Vis dėlto šviesiųjų dalykų Zapyškyje – kur kas daugiau. Kultūrinis gyvenimas virte verda”, – kalbėjo bibliotekininkė, prieš dešimtmetį iš Prezidento Valdo Adamkaus rankų gavusi garbingą Didžiojo kunigaikščio Gedimino 1-ojo laipsnio medalį už tai, kad tai buvo pirmoji Lietuvoje kaimo biblioteka, turinti interneto ryšį.
Dabar daugelis bibliotekos renginių vyksta netradicinėse erdvėse – buvusiose sodybose, bažnyčiose. Neseniai paroda pagerbtas buvusio zapyškiečio, gydytojo terapeuto, laisvės kovų dalyvio Vlado Dambrausko atminimas.
Turėjo savo elektrinę
Su Zapyškiu, laisvės kovomis ir energetika susiję ir akademiko profesoriaus Jurgio Vilemo atsiminimai. Akademiko giminės šaknys – Vilemų kaime, kurio pavadinimas ne atsitiktinai kildinamas nuo šios pavardės, o visoje seniūnijoje yra bent 10 sodybų, kuriose gyvena žmonės Vilemų pavarde.
J.Vilemo senelis tarpukariu šiame kaime buvo užtvenkęs upelį ir pastatęs nedidelę hidroelektrinę, tiekusią elektrą ne tik ūkio malūnui, bet ir Vilemų, Dievogalos bei Gaižėnėlių kaimams.
Pokariu šeimai teko viską palikus bėgti iš tų namų.
Vieta bus dar gražesnė
Zapyškio seniūnas Sigitas Imbrasas yra įsitikinęs, jog seniūnijos stiprybė – iniciatyvūs, veiklūs, kupini naujų idėjų, bendruomeniški vietos verslininkai.
Štai seniūnaitis, gausios ir darnios šeimynos tėvas, sėkmingas verslininkas Simas Zareckas šiomis dienomis Zapyškį papuoš augalais iš savo gėlių ūkio.
„Gražios vietos gerus ir gražius žmones traukia”, – juokavo nemažai Zapyškio šviesuolių pažįstanti miestelio bendruomenės centro direktorė Jūratė Mackonienė.
Bendruomenės centras ir seniūnija subrandino nemažai šį rudenį planuojamų įgyvendinti projektų: bus atnaujinti Jono krikštytojo parapijos namai, sporto stadionas, pagerinta mokyklos salės akustika, sutvarkyta vaikų darželio aplinka.
Spalį turėtų prasidėti valymo įrenginių ir geriamojo vandens tinklų statyba.
Šaukštas deguto: kur tupykla?
Tačiau pakalbinti vietos gyventojai į statinę medaus lepteli šaukštą deguto: pulkai pro Zapyškį traukiančių žmonių neturi kur padoriai nusilengvinti, mat miestelyje iki šiol nėra viešosios tupyklos.
Svečiai tupia paupio krūmuose, prašosi į parduotuvės tualetą ar kaulija tupyklos rakto degalinėje.
Bet labiausiai kenčia aplink vietos parduotuvę gyvenančių žmonių tvoros.
„Jau kiek metų visiems seniūnams skundžiamės, o tualeto kaip nėra, taip nėra.
Galbūt naujasis seniūnas bus veiklesnis”, – vylėsi prie kaimo parduotuvės sutiktos moterys. Pasak jų, dėl negerų aromatų nejauku užsukti netgi į autobuso stotelės paviljoną.
Sutiktos senyvo amžiaus Zapyškio gyventojos Gabrielė ir Janina pasiguodė ir dėl gydymo įstaigos stokos.
Nors prieš keletą metų žadėta miestelyje įsteigti sveikatos priežiūros centrą, pasiligojusiems žmonėms ir šiandien tenka vykti į Akademiją arba Kauną.
Braziūkuose – ne vien liepa
Vienas įdomesnių Zapyškio seniūnijoje – Braziūkų kaimas, glūdintis giliai tarp vaizdingų miškų. Į atokų kaimą nuolat keliasi gyventi įdomių, savitai, giliai mąstančių ar kitokio gyvenimo būdo žmonių. 3 psl.Matyt, dėl to, kad čia labai graži gamta: aplinkui tvyro daug mistiško, akiai nematomo grožio”, – sakė Braziūkų bendruomenės „Indrajos namai” pirmininkas Rolandas Rimkus.
Prieš keletą metų į bendruomenę susibūrė žmonės, nenorėję būti tik nakvojančiais kaime miestiečiais. Jie tikėjosi puoselėti ekologišką ūkininkavimą, etnografinę ir kultūrinę veiklą, kaimyniškus santykius.
R.Rimkus pasiguodė, kad, neatlygintinai veiklai aukojant visą savo laiką, kartais jau svyra rankos. Bendruommenės pirmininkas jaučiasi tarsi atsimušęs į sieną. Tačiau Braziūkus garsinantis šeiminis šalies menininkų pleneras būtinai įvyks ir šiemet.
Fotomenininkas ir akušerija
Iš Zapyškio kilusio Nacionalinės kultūros ir meno premijos laureato fotografo Antano Sutkaus iniciatyva šią vasarą pakaunės bibliotekoms atiteko per 1,5 tūkst. knygų ir fotografijos albumų.
A. Sutkus prisipažino, kad tokia idėja kilo prisiminus Zapyškį ir iš sąžinės graužaties. Menininkas šmaikštavo vaikystėje perskaitęs visas Zapyškio bibliotekos knygas.
Paskutinioji neskaityta buvusi akušerijos vadovėlis. Bibliotekininkė leido ją paimti tik pasitarusi su mokytoja. Ši neprieštaravusi: esą jei jau vaikas tiek perskaitė, tai ir tokia knyga nepakenks.
Pavadinimai – iš legendų ir pokštų
Daugybės Zapyškio seniūnijos kaimų pavadinimai apipinti legendomis. Antai dėl Altonės vaidilutės ir Perkūno žinyčios vaidilos meilės užgesus šventojo aukuro ugniai, žmonės pradėję šaukti „Dievų galas, Dievų galas!”. Taip esą kilęs Dievogalos pavadinimas.
Riogliškių kaimo pavadinimas neva kilęs nuo šventosios alkos ant Pieskyno kalno: čia garbinta baisybės deivė Riogla. Bjauri deivė atsirioglinusi gąsdindavo žmones.
Ypač sąmojingi – kaimų dalių pavadinimai. Žiobgraužiai pavadinimą gavo dėl nederlingų žemių, Braziūkų dalis vadinta Anglija, mat kol nebuvo melioruota, žmonės gyveno tarsi saloje. Drūtgalis vardą gavo nuo to, kad čia gyveno pasiturintys, drūti valstiečiai.