Vienas iš tų neatsakytų klausimų labai banalus, besiperšantis savaime, galima sakyti – retorinis klausimas: kokio ilgio yra šio skandalo grandinėlė, kokiame lygyje ar grandyje jis prasideda, yra iniciuojamas, kokiame lygyje užsibaigia kaip savotiškas oksidacijos rezultatas, kaip iškritusios nuosėdos?
Šį klausimą vadinu retoriniu, nes jo ištarimas yra beveik lygus atsakymui. Iš tiesų, taip klausdami, atveriame perspektyvą, leidžiančią suprasti tai, kodėl šioje skandalingoje istorijoje, - neįtikėtina, bet akivaizdu, - nėra kraštutinio nario arba, kaip kartais sakoma, iešmininko, tarkime, patogaus visiems atpirkimo ožio.
Žinome, taip pasukdami klausimą, įsiveliame į visą eilę dviprasmybių, norint tarsi ir leidžiančių teigti, jog Lietuvos dabartinės administracijos aukščiausieji valdininkai yra nepaprastai jautrūs (žodis „humaniški“ čia net netinka, yra pernelyg silpnas išsireiškimas), angeliško skrupulingumo žmonės, žemesnės grandies veikėjų gerove besirūpinantys labiau nei savu kailiu, stojantys mūru už sau pavaldžius asmenis.
Tiesą sakant, net jeigu ši istorija būtų, kaip dabar kartojama užvestu roboto balsu, „vienkartis netyčinis“ nesusipratimas, „mechaninė klaida“, tai jokiu būdu neatleidžia nuo atsakomybės žmonių, padariusių tokią sukėlusią sunkias pasekmes, užtraukusią gėdą visai šaliai klaidą; jeigu aš dėl savo žioplumo ar eismo taisyklių neišmanymo ( o ne dėl blogos valios) sukėliau avarinę situaciją gatvėje, sutrikdžiusią sveikatą ar atnešusią materialinius nuostolius kitam žmogui, vienaip ar kitaip būsiu nubaustas, privalėsiu atsakyti.
Žinoma, niekas netrokšta kraujo, nereikalauja atsilyginti „akis už akį“, nesiūlo sodinti, tarkime, apsižioplinusius viduriniosios grandies valdininkus į kalėjimą septyneriems metamas, o tik kelia elementarius civilizuotumo reikalavimus atsakyti savo postu, jeigu akivaizdžiai sužlugdei reikalą, pademonstravai neįtikėtiną nekompetenciją, baisų nevėkšliškumą.
Tačiau, kaip visi suprantame, yra ir kitas šios liūdnai keistos istorijos paaiškinimas: tokios „kaltos“ grandies, nežiūrint sudėtų parašų po išdavystės dokumentais, nebus galima rasti iš principo, nes, patraukus vieną grandį, išsivyniotų visa grandinėlė, o to negalima leisti; įsivaizduokime, aš ar tu, neturėtume jokios teisės reikalauti kokios nors atsakomybės iš pavaldinio, kurį aksčiau taip ar kitaip pastūmėjome pasielgti dabar visuotinai kvestionuojamu būdu.
Ko gero ne tik čia, bet ir visose kitose istorijose yra ne tik aplinkybių sutapimas, bet ir tai, ką galime pavadinti pirmąja priežastimi, bet kaip sako teologai kalbėdami apie dieviškosios kūrybos paslaptį kaip pirmąjį postūmį – Tai skendi „nežinojimo debesyse“.
Kitas klausimas, kaip atrodo, yra labiau komplikuotas. Pastaruoju metu išaiškėjo, jog labai panašiai pasielgė Lenkijos institucijos, taip pat nutekindamos Baltarusijos opozicionierių bankinius duomenis. Lietuvoje, jeigu pastebėjote, tai buvo suprasta vos ne kaip indulgencija skandalo herojams, atsakomybės nuėmimas nuo vadinamųjų atsakingais asmenų arba laimingas istorijos išrišimas. Esą visiems pasitaiko, tai neva dar kartą parodo, jog toks nesusipratimas yra mechaninė klaida, už kurią niekas neatsako.
Kita vertus, čia aš tikrai nesiruošiu klausti ar pumpuoti abejones dėl to – ar svetimos klaidos gali išteisinti mus pačius? Atsakymas į tokį klausimą yra savaime aiškus. Daug didesnį nerimą kelia klausimas – kodėl šiuo konkrečiu momentu taip neįtikėtinai, tarsi visai iracionaliai, nebūdingu sau būdu pasielgė kaimyninės ES šalys, kodėl toks „mechaninės klaidos“ skandalas ištiko vienu metu?
Iš tiesų, kas galėtų paneigti, jog Lietuva Lenkijoje arba Lenkija Lietuvoje tarpininkavo Baltarusijos režimui perduodant minėtą informaciją, savo ES šalies statusu tarsi pridengiant režimo užmačias. Tokie spėliojimai, kaip užsiminta, kyla iš nežinojimo, tačiau išsakyta versija būtų daugiau ar mažiau racionalus iracionalia laikomos istorijos paaiškinimas.