Teisybės dėlei reikia pripažinti, kad pažadą įvykdė – žygiuodami į Vakarus per milijonų aukų kaulus sumušė priešus taip, kad iki šios dienos drebančiu iš pasididžiavimo balsu mena savo žygdarbius.
Šiuos „žygdarbius” dar gerai prisimena ir mūsų tėvai, seneliai, proseneliai, kurie 50 metų vilko „išvaduotojų” jungą.
Išsisukdami nuo aukų primenamų nusikaltimų šiandien anų laikų didvyriai ir jų šlovintojai mėgsta pabrėžti: „Rusija – tai jau nebe Sovietų Sąjunga, negalima jai prikaišioti praeities dėmių.”
Logika – geležinė ir nepalaužiama, kaip fanatiko nuomonė. Tad nenuostabu, kad visų neigiamų asociacijų su Sovietų Sąjunga išsižadėjusi Maskva išdrįsusius kalbėti priešingai apšaukia istorijos klastotojais.
Nenuostabu ir tai, jog Kremliuje vis drąsiau šlovinama sovietinė praeitis, dėl jos braukiamos ilgesio ašaros, o raudonos vėliavos plazda paraduose žygiuojančių karių rankose.
Tos pačios vėliavos, kuriomis lygiai prieš 20 metų dangstėsi byrančią sovietų imperiją „gelbėti” mėginę rugpjūčio pučo dalyviai.
Ironiška, kad apie „supuvusius Vakarus” dešimtmečius šaukę ir dar tebevapantys užkietėję komunistai bandė gaivinti pūvantį lavoną – Sovietų Sąjungą.
Ir tai darė lyg sovietinis odontologas: be nuskausminamųjų, šiurkščiai ir atžagaria ranka.
Šiandien lieka stebėtis ir gėrėtis tuo, kaip rusų tauta tomis 1991-ųjų rugpjūčio dienomis ryžtingai ištarė „ne”.
Kaip ir lietuviai 1991-ųjų sausį, rusai tąsyk turėjo proto susivokti, kad slystančios iš rankų valdžios įsikibę ir „gelbėjimo komitetus” sudarę senukai tėra bejėgiai ir sutrikę.
Žinantys vienintelę išmintį, kurią taip sėkmingai dešimtmečius kalė sovietų armija: „Jėgos yra, proto nereikia („Sila jest, uma nenado”).”
Visiškai nestebina nepavykusio sausio 13-osios perversmo ir taip pat žlugusio rugpjūčio pučo panašumai. Kitaip nei pagal tą patį scenarijų senoji sovietinė klika veikti ir nemokėjo.
Bauginimai ir kliedesiai apie darbo liaudį, atsidūrusią pavojuje, bei būtinybę atsakingiems komitetų veikėjams gelbėti tėvynę. Kone prie butelio degtinės sugalvotas planas, kaip įvykdyti perversmą.
Todėl tomis pučo dienomis prie Lietuvos parlamento rūmų pasirodė ne kas kitas, o apgirtusių, savo drąsą kumščiais ir ginklais įrodyti norinčių sovietinių mačo vyrukų.
Dėl jų nevykusios provokacijos žuvo Lietuvos savanoris A.Sakalauskas. Tokios pat provokacijos prie Televizijos bokšto ir Medininkuose pareikalavo ir daugiau aukų.
Tačiau jų atminimo šiandien paminti nesidrovi tiek Rusija, tiek jai patarnavusi Austrija, tiek mūsų vietiniai parsidavėliai.
Žinoma skaudu, kaip turėtų būti skaudu ir pučo Maskvoje aukų artimiesiems. Pastarųjų nusivylimas galėtų būti dar didesnis, mat klausiant, ko išmokė 20 metų senumo įvykiai, akivaizdu, kad Rusijoje pučo pamokos seniai pamirštos.
Prieš 20 metų tūkstančiai rusų mojavo valstybinėmis trispalvėmis ir Baltijos šalių vėliavomis, remdami iš sovietų gniaužtų ištrūkusias Lietuvą, Latviją, Estiją. O šiandien šios šalys yra „Rusijos priešų” sąrašo viršuje.
Dauguma rusų iki šiol neslepia neapykantos paskutiniam Sovietų Sąjungos lyderiui M.Gorbačiovui. Bet kai M.Gorbačiovą užsipuola Vilnius, Maskva jį aršiai gina.
Jis iki šiol seka graudžiai juokingą pasaką, kaip nieko iki pat sausio 13-osios ryto nežinojo nei apie „sovietinės įgulos savivalę Vilniuje”, nei apie gresiantį pučą Maskvoje.
Tačiau baisiausia yra ne M.Gorbačiovo sąžinės menkumas, o tai, kad Vakaruose jis vis dar kone garbinamas. Nobelio premijos laureatas, didysis reformatorius – taip vadinamas M.Gorbačiovas, kuris už nemenkus pinigus naivuoliams Vakaruose toliau seka pasakas.
„Juk Rusija pasikeitė”, – šoka į akis naivuoliai. Reformos, rinkos ekonomika, net civilizuotas ir modernus šalies lyderis D.Medvedevas vis dar laikosi Kremliuje – ar tai ne įrodymas, kad rusai jau nebepasuks laikrodžio rodyklės 20 metų atgal?
Tie, kurie yra susidūrę su sovietų laikų ilgesiu, nepaisant D.Medvedevo reformų vis labiau įsigalinčiu aplaidumu, korupcija ir šovinizmu, į Rusiją jau seniai nebežiūri pro rožinius akinius.
Gailestingais padūsavimais dėl žlugusios sovietų imperijos rusų širdis virpinantis premjeras V.Putinas beldžiasi į melancholikų sielas: jeigu tada daug kas buvo geriau, kodėl negrąžinus visko atgal?
Tebūnie ne kariniu perversmu, o civilizuotu būdu – rinkimų imitacija, šantažu, nešvariais geopolitiniais žaidimais, atsiduodančiais nafta bei dujomis.
„Proto yra, o jei reikės – bus ir jėgos.” Toks šiuo metu galėtų būti Kremliaus šūkis, nes rusams jau nebereikia tų svajonių, kurios po nepavykusio rugpjūčio pučo buvo siejamos su suplazdėjusia rusiška trispalve.
Tokius V.Putino Rusijos žingsnius reikėtų stebėti atsargiai, ypač žinant kremliaus įtaką Lietuvoje. Rusų meška – dar ne prie vartų, tačiau ji niekuomet neatsisakė provokacijų. O jų skonį ir kainą turėtume žinoti.