Kelionė šaltinių link („Ad Fontes“) prasidėjo širdies troškuliu: pažinti Dievą ir save kaip Dievo atvaizdą. Ieškojome savo prigimties ir buvimo šioje žemėje pagrindo. Jau čia dalinomės vidiniais šio ieškojimo motyvais.
Dabar gi norisi pasidžiaugti dar vienu – istoriniu. Dešimt metų ridenome akmenį į Taboro kalną – į įsikūnijusio Dievo Sūnaus, o kartu ir žmogiškosios prigimties atsimainymo Jo dieviškume vietą. Dešimt metų ridenome akmenį nuo dvasinės tuštumos kapo, kuriame buvo palaidota Lietuva ir mes kartu su ja. Ką turiu omenyje? Jeigu dvasinis motyvas ir yra ta malonės bei žmogaus pašventinimo vieta, tai tikėjimo kelionės malonės link laikas yra istorija - Lietuvos žmonių, tikėjimo galia kuriančių Lietuvą, istorija.
Sunkiai einasi uolėtu tikėjimo keliu. Dar sunkiau, kai tenka stumti dar ir žemiška sunka įmirkusį riedulį. Po dešimties metų kelionės ir pasidžiaugimo jos metu subrandintais tikėjimo vaisiais, dėkoji Dievui ir matai, kaip pasikeitei pats, pasikeitė Kražiai, pasikeitė ir Kražių įvykio - Bažnyčios tradicijos ir grigališkojo choralo studijų savaitės „Ad Fontes“ - aplinka.
Dešimtieji „Ad Fontes“ metai prasidėjo Pontifikalinėmis Mišiomis (Missa Pontificalis) ekstraordinarine Romos rito forma, kurias aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis; Kristaus Atsimainymo įvykį iškilmingai (Missa Solemnis) minėjome Šiluvoje švč. Mergelės Marijos vardo bazilikoje; o sekmadienį lygiai taip pat iškilmingai šventėme Šiaulių katedroje.
Atrodo, kad mūsų dienomis banalu girtis šventomis Mišiomis. Žiū, Lietuvoje kiekvieną savaitgalį vienur kitur iškilmingai švenčiami atlaidai. Ir visgi būti šventose Mišiose - ne atlaidų saldainį sušlamšti, ar tik griausmingą pamokslą suskelti. Iš Bažnyčios Tradicijos gelmės mus pasiekiantis Šv.Mišių aukojimo būdo iškilmingumas pareikalauja ir dalyvavimo Kristaus Aukoje visavertiškumo.
Surengti iškilmingas Mišias – irgi ne apeigų spektaklį suorganizuoti. Šventumo Mišiose privalu trokšti visa siela. Tik tuomet tai įvyksta. Ir tik šventumo troškimas įgalina dalyvavimą Aukos šventume per sakramentinę Mišių aukojimo formą. Vertai ir teisingai dalyvaujant Aukoje vidujai įvyksta sakramentinė malonė - Dievo šventumo įvykis sieloje.
Šitai ir yra dešimt metų „Ad Fontes“ brandintas vaisius. Pradžioje tebuvo troškimas ir numatymas, kad taip galėtų įvykti. Reikėjo dešimt metų darbo, aukos, kančios ir tikėjimo, kad tai įvyktų. Turėjome patys pasikeisti, kad Dievo malonė pasiektų mūsų sielas ir ten įsigyventų. Dešimt metų kantrios kaitos ir tikėjimo klusnumo! (Šypteli ... juk per tuos metus nuolat tekdavo girdėti kaltinimą „nepaklusnumu“ – nes atstatinėjome Lietuvoje tradicinę lotynišką, arba ekstraordinarinę, Romos rito formą bei tradicinį dalyvavimo šventoje Aukoje būdą).
Juk nebuvo taip, kad šaunūs, neklystantys ir šventumo pilni šaunuoliai ėmė ir tuoj pastatė kažką švento ir tveriančio. Jokiu būdu. Tie patys žaizdoti posovietinio raugo lietuviški varguoliai, netobulas ir nuodėmingas jaunimas (ir visgi Lietuvos jaunimas!) ėmėsi darbo, kuris jiems tuo metu buvo akivaizdžiai per sunkus. Neverti, tačiau šventumo troškimo vedini, visgi kantriai žengėme į širdyje užgimusį tikslą.
Buvo ir skausmo, ir silpnumo akimirkų. O paniekos ir priešų kirčių – nors vežimu vežk. Bet kančia į naudą, nes tik ji tegali išgryninti šventumo valioje siekinį, sustiprinti tikėjimą, o kartu ir ištobulinti Dievo valios užkrautą darbą. Ir pasiekti- Taboro kalno atsimainymą.
Įvyko vienas faktas Lietuvos dvasinėje istorijoje. Vedini Šiaulių vyskupo, globojami Kražių parapijos klebonų ir visos miestelio bendruomenės (dėkui Jums!) atgaivinome tūkstantmetį skaičiuojančią ir Kražiuose klestėjusią lotyniškąją Lietuvos savastį, kurios vienintelė ypatybė ir tikslas – vertas ir teisingas dalyvavimas Viešpaties Jėzaus Kristaus Aukoje. Tai ir yra Kražių žinios esmė.