Vilniaus mokytoja N.Čiukšienė šiurpsta: klasėse būna vos keli vaikai, kurie tėvams rūpi

Dauguma pedagogų netiki, kad ši reforma pakels bendrą šalies mokymosi lygį. Dar blogiau - jie mano, kad tiesiog vėjais bus iššvaistyta nemaža dalis švietimui skirto biudžeto.

- Šalyje vis dar veikia 285 vidurinės mokyklos. Kas gi tie 130 tūkstančių moksleivių, kurie jas lanko? - „Lietuvos rytas“ paklausė dvidešimtiems metų darbo mokykloje patirtį turinčios chemijos mokytojos, socialinės pedagogės, Vilniaus „Sietuvos“ vidurinės mokyklos direktoriaus pavaduotojos Neringos Čiukšienės.

- Gabiausi mūsų moksleiviai, baigę aštuonias klases, išeina į gimnazijas, nes ten kitokia mokymosi atmosfera, darbingesnė aplinka. Mūsų mokyklose lieka savo jėgomis nepasitikintys moksleiviai, kurie nelabai galvoja apie ateitį, dauguma jų yra iš vargingų šeimų, gyvenančių ties skurdo riba. Tėvai nesuka galvos dėl vaikų mokymosi. Svarbiausia, kad mokykloje vaikai gautų nemokamą maitinimą.

Paprastai tokie moksleiviai mokosi iki dešimtos klasės. Vėliau geriausiu atveju eina mokytis amato, o blogiausiu - pasuka į gatvę. Jei dauguma išeina iš mokyklos, nebelieka bent 50 privalomų krepšelių, tuomet negali būti formuojama vienuolikta klasė.

Ką veikti likusiems dvidešimt trisdešimt vaikų, kurie nori mokytis? Teoriškai gimnazijos turėtų juos priimti, tačiau realybė kitokia.

- Tuomet kas mokosi vidurinių mokyklų vyresnėse klasėse? Tinginiai, kurie tuos likusius kelerius metus tik noksta suoluose kaip daržovės?

- Panašiai ir yra, tačiau, nepaisant to, manau, kad vidurinės mokyklos reikalingos. Pavyzdžiui, mūsų mokykloje dirbame ne tik su vaikais. Socialiniai pedagogai ypač daug dėmesio skiria darbui su jų tėvais. Patikėkite, kurti normalius santykius su vaikais, kai šeima nuolat balansuoja ties išgyvenimo riba, ypač sudėtinga.

Kas šiandien yra vidutinio ar pagal lietuviškus standartus - žemiausio socialinio sluoksnio atstovai? Žmonės, kurie vakar buvo bedarbiai, šiandien turi darbą, bet rytoj gali vėl jo netekti. Arba tie, kurių pajamos lyg ir pakankamos, tačiau jie turi būsto paskolą, tad realiai negali skirti pinigų paprasčiausiems vaikų poreikiams. Užtenka tik paskolai ir pigiam maistui.

Gal ciniškai nuskambės, bet šiandien bedarbių vaikui vidurinėje mokykloje gal net geriau negu dirbančių, bet turinčių būsto paskolą tėvų. Mat bedarbių vaikams skiriamas nemokamas maitinimas, nuperkama pratybų sąsiuvinių, kanceliarinių prekių. Ir mokykla, ir seniūnija stengiasi, kad nedirbančių tėvų vaikai nepatirtų didelio nuopuolio. Tuo tarpu dirbančių (ypač vienišų tėvų), bet negalinčių galo su galu sudurti tėvų padėtis kur kas liūdnesnė.

Dažnai jie vaikus palieka močiutėms, giminėms, net kaimynams, o patys išvažiuoja uždarbiauti į užsienį.

Apie tai, kad vaikai gyvena be tėvų, sužinome tik po kokių metų, nes niekas apie tai garsiai nekalba, slepia nuo mokytojų. Kai tai išsiaiškiname, dažnai jie jau būna prisivirę košės.

- Lietuvoje 700 tūkst. žmonių gyvena žemiau skurdo ribos, jie negali išmaitinti savo vaikų, todėl priversti išvykti. Kokio amžiaus vaikai mūsų šalyje privalo tapti savarankiški?

- Pirmoką dar bijo palikti, bet šeštokus palieka. O juk vaikai nuo 13 iki 16 metų yra patys jautriausi, tuo metu jiems svarbiausia - draugų nuomonė. Tad jie greitai susiranda tokių bendraamžių, kurie nieko nenori, kuriems niekas neįdomu, kurie bėga iš pamokų ir tai vadina nuotykiu.

- Yra šeimų, kur vaikams visko užtenka, tik trūksta tėvų dėmesio, mat jie nuo ryto iki vėlyvo vakaro dirba, kad galėtų patenkinti šeimos poreikius. Ar tokioje aplinkoje vaikai jaučiasi saugūs?

- Paprastai jie mokosi gimnazijose, turi korepetitorių, lanko prestižines dailės, muzikos mokyklas ar sporto klubus. Be to, jie bendrauja su panašiais vaikais - turi savųjų ratą.

Nauja turtingų tėvų karta suprato, kad vaikas savaime netaps doru ir geru žmogumi, kad juo reikia rūpintis, jo negalima palikti be dėmesio.

Nors ir neturi laiko, jie stengiasi išsaugoti ryšį su juo, neleidžia vaiko į gatvę.

O juk dar visai neseniai vaikai iš turtingų verslininkų šeimų mokyklose keldavo daugiausia problemų. Bet padėtis tikrai keičiasi.

Užsiėmusiems tėvams labai padeda ir neseniai atsiradęs elektroninis dienynas. Užtenka vos kelias minutes į jį pažvelgti ir galima gauti visą informaciją apie vaiką.

- Nepakankamai laiko bendraudami su vaikais, žinių apie savo atžalas tėvai ieško jų mobiliųjų telefonų žinutėse, bando siūlytis į draugus socialiniuose tinkluose. Taip slapčia bando juos kontroliuoti. Ar toks elgesys pateisinamas?

- Jokiu būdu! Jeigu mama paskaitys dukters dienoraščio bent du sakinius ir jei kada nors duktė tai įtars, jųdviejų santykiai ilgam gali pašlyti.

Kišimasis į vaiko asmeninį gyvenimą be jo leidimo yra didžiausia nepagarba jam. Geriau penkias minutes pabendrauti, nei visą naktį knaisiotis po jo elektroninį paštą.

- Meilė ir išsilavinimas - svarbiausia, ką tėvai nori suteikti vaikams. Bet ar teisinga reikalauti iš jų aukščiausių balų? Kaip neperlenkti lazdos skatinant siekti gerų mokslo rezultatų?

- Svarbu išsiaiškinti, kas vaikui patinka. Mano sūnui, pavyzdžiui, labai patinka geografija - ir pati disciplina, ir jos mokytojas. Bet matematika jam nesiseka. Ką aš darau? Einu pas geografijos mokytoją ir klausiu jo nuomonės, kodėl tas mano vaikis, kuriam taip puikiai sekasi geografija, nenori mokytis matematikos. Mokytojas išmintingai berniukui pasako vieną kitą frazę apie matematiką. Taip pralaužiami ledai.

Nereikia versti mokytis, tik skatinti. Dažnai tėvai painioja šias dvi sąvokas. Skatinti ir pagirti už kiekvieną žingsnį į priekį. Vaikams labai patinka būti šauniems.

Mokykloje norint gauti ketvertą ar penketą užtenka tiesiog sėdėti ramiai suole, šešetą ar septynetą - jau reikia dalyvauti pamokoje, septynetą ar aštuonetą - atlikti ir kai kuriuos namų darbus, aštuonetą, devynetą - tektų atlikti visus namų darbus, o dešimtuką - namuose reikia dar ir papildomai pasimokyti.

- Kai kurie tėvai už gerus pažymius vaikams moka pinigus. Ar pinigai gali skatinti geriau mokytis?

- Aš iš savo vaikų reikalauju septynetų. Tai normalus įvertinimas. Norint pelnyti geresnį pažymį tenka daugiau padirbėti.

Tai reiškia, kad už papildomą darbą galima ir atlyginti. Tik labai svarbu, kaip tai daroma. Negalima elgtis primityviai - 10 litų už dešimtuką. Tuomet vaikas gali susidaryti nuomonę, kad viskas daroma dėl pinigų.

Bet jei vaikas, pavyzdžiui, svajoja apie gerą gitarą, galima jam pasiūlyti sandorį: mes daugiau padirbėsime, daugiau uždirbsime pinigų, kad nupirktume tau gitarą, bet turi atleisti tėvus nuo kitų reikalų - vaikščiojimo į mokyklą, pamokų tikrinimo, kai kurių buities darbų.

- Kaip minėjau, septynetą jis vis tiek privalo gauti.

- Pinigai, pramogos, kitoks atlygis gali skatinti vaiką mokytis, o kas labiausiai tai žlugdo?

- Bet kokios patyčios. Tai baisiausia, kas paauglystėje gali nutikti. Patyčios sunaikina bet kokį norą mokytis, kurti santykius, išreikšti save.

Jei vaikas - nesvarbu, berniukas ar mergaitė - namuose prisipažino, kad visa klasė tyčiojosi iš mokytojos ar kokio bendraamžio, svarbiausia nepradėti moralizuoti. Reikia pabandyti išsiaiškini, kodėl iš mokytojos tyčiojasi, ką ji ne taip daro per pamokas. Žinoma, nėra nė vieno žmogaus, verto patyčių, bet jei vaikai taip elgiasi, vadinasi, neišugdėme jiems pagarbos jausmo.

O tai padaryti galime tik vienu vieninteliu būdu - savo asmeniniu pavyzdžiu. Jei šeimoje visi pagarbiai elgiasi, tokie vaikai niekada nesityčioja iš kitų.

- Bet niekas negali garantuoti, kad iš gerai išauklėto vaiko nepasityčios kitas bendraamžis. Juk dažnai klasėse pasitaiko bent vienas mokinys, kuris terorizuoja ne tik klasės draugus, bet ir mokytojus. Ar už blogą elgesį galima vaiką pašalinti iš mokyklos?

- Per pastaruosius septynerius metus nebuvo pašalintas nė vienas vaikas. Tai - kraštutinė priemonė ir, neslėpsiu, realiai beveik nenaudojama. Neakivaizdžiai mums tarsi ir liepiama kaip nors išlaikyti vaiką iki dešimtos klasės.

Bet ar mokinio problema išsisprendžia išbraukus jį iš mokyklos mokinių sąrašo? Mūsų mokyklos mokytojai pripratę prie „blogiukų“, mes jau išmokome pajusti, tiesiog atpažinti gebėjimą nors kai ką daryti.

Dažniausiai tokie vaikai būna apleisti, jie neturi aplinkos, kurioje galėtų atsiskleisti. Nors būna itin sudėtingo charakterio, stengiamės užmegzti nuoširdų ryšį. Įdomu tai, jog beveik visada vėliau išsiaiškiname, kad o kuris nors tolimas tokio vaiko giminaitis buvo talentingas menininkas, fizikas ar finansininkas. Genai...

- Bet juk mokytojai neturi laiko lukštenti kiekvieną vaiką, klasėje jų - apie trisdešimt. Negi jūsų mokykloje nėra vaikų, kurie piktybiškai trukdo norintiems mokytis?

- Yra. Tokių vaikų tėvai piktybiškai nekreipia dėmesio į juos. Kiek dirbu mokykloje, girdžiu tą pačią tėvų frazę: „Bet juk mes dirbame! Mokykla turi mokyti! Man jis geras vaikas. Jei mokykloje jis blogai elgiasi, tai jūsų problema.“

Tokie tėveliai atveda vaiką į pirmąją klasę, o po dvylikos metų tikisi pamatyti suaugusį žmogų su brandos atestatu rankoje. Taip nebūna. Galiu patikinti - visos mokinių problemos prasideda nuo tėvų, šeimoje puoselėjamų vertybių. Vaikai ne tik klauso, bet ir daro tą patį, ką ir tėvai, net sąmoningai to nesiekdami.

Bet, kaip minėjau, pašalinti iš mokyklos netgi didžiausią kenkėją nėra paprasta.

- Į gimnazijas, kurios vadinamos prestižinėmis, susirenka gabūs, motyvuoti vaikai. Pedagogams dirbti su tokiais - vienas malonumas. Bet kur jūs randate mokytojų, kurie stengiasi sušildyti ir padėti įvairių aplinkybių talžomam vaikui?

- Ar esate ką nors girdėjusi apie pašaukimą? (Šypsosi.) Kad ir kaip senamadiškai tai skamba, būti mokytoju yra pašaukimas. Kaip kupriui kupra - ji yra, ir viskas. Mūsų mokykloje tokių - trečdalis.

Bet dar kartą norėčiau priminti, kad ir kaip mes šiais laikais šloviname gerą išsilavinimą, vien jis negarantuoja laimingo gyvenimo.

Viena išlaikau tris vaikus - du gimnazistus ir studentę. Mes turime nedidelį, bet švarų butą, seną automobilį, o aš - darbą mokykloje. Vieni laiko mane didvyre, kiti - nevykėle ir tik retas paklausia, ar aš laiminga.

Laiminga, nes turiu patikimų draugų, dorų kolegų, žinau, kad savo vaikams ruošiu didžiulį nematerialų kraitį. Kurį, jeigu tik panorės, jie visada pavers materija.