Nesinori leistis į visų, ten paliečiamų teiginių komentavimą, tačiau
dėl ekstraordinarinės liturgijos ir kai kurių kunigų bei tikinčiųjų
teisių šiurkštaus pažeidimo - negalima tylėti.
Pirmiausia pasireiškia neteisingos pirminės a priori prielaidos, jog
arkivyskupo praeities nuopelnais galima paslėpti jo padarytas klaidas.
Be to, nereikėtų visų nuopelnų priskirti vienam asmeniui, kai veikė
būrys kunigų, vienuolių ir pasauliečių, kurie pasisakė prieš
tikinčiųjų teisių pažeidinėjimus sovietinės okupacijos laikotarpiu. Tarp jų
beje, buvo ir kunigas Alfonsas Bulota - sąžiningas, uolus ir
atsakingas dvasininkas, jau dvidešimt metų patiriantis Kauno arkivyskupo
priespaudą ir pažeminimus. Kardinolas V.Sladkevičius kunigą A.Bulotą be galo
vertino ir rekomendavo popiežiui skirti vyskupu, tačiau šis jo
sumanymas buvo sužlugdytas.
Arkivyskupas S.Tamkevičius teigia, kad „Lietuvos
vyskupai su Apaštalų Sostu yra visiškoje vienybėje ir laikosi visų
Šventojo Tėvo nurodymų. [...] Kai kas bando kaltinti Lietuvos
vyskupus, kad jie nepritaria ekstraordinarinei liturgijos formai. Tai
netiesa. Vyskupai nepritaria tik tiems, kurie menkina ordinarinę
liturgiją ir dirbtinai eskaluoja liturgijos ekstraordinarinės formos
viršenybę, tikėdamiesi, kad ji padės išspręsti visus Bažnyčioje
pasitaikančius dabarties sunkumus. Lietuvos vyskupai yra atviri,
įgyvendindami Šventojo Tėvo Motu proprio Summorum Pontificum gaires,
tačiau sykiu atvirumo bei geranoriškumo laukia ir iš ekstraordinarinės
liturgijos brangintojų“.
Arkivyskupui S.Tamkevičiui derėtų šiuo klausimu bent patylėti ir
neskleisti akivaizdžios netiesos. Ant jo sąžinės gula atsakomybė už
atsiradusias ir vis augančias įtampas katalikų bendruomenėje ir
susiskaldymą Summorum pontificum, ir ne tik, klausimu.
Lietuvoje į „Motu proprio Summorum Pontificum“ teigiamai ir veikliai
reagavo vos keli vyskupai. Tai pirmiausia Šiaulių vyskupas Eugenijus
Bartulis, kuris ir pats yra atlikęs tradicinę liturgiją įvairiomis
progomis.
Po „Motu proprio“ pasirodymo pirmasis Lietuvoje visas
galimybes tradicinei liturgijai buvo sudaręs kardinolas A.J.Bačkis, vėliau
dėl
nesuprantamų priežasčių pakeitęs savo sprendimą.
Tikro katalikų vyskupo laikyseną paliudijo ir buvęs popiežiaus nuncijus
Lietuvoje
arkivyskupas Peteris Zurbriggenas, kuris daugeliu progų palankiai atsiliepė
ir laimino „Motu proprio“ šalininkus.
2007 m. rugpjūčio 11 dieną išspausdintame interviu Kelmės rajono laikraštyje
nuncijus sakė:„Einama tuo keliu, kurį nurodo Katalikų Bažnyčia. [...] Modernu -
likti su tradicija! Žinoma, reikia išlaikyti balansą tarp įvairių
krypčių, vesti dialogą. Kviečiu lietuvius ginti Europos šaknis -
grigališkąjį choralą, lotynų kalbą. Ne tik ginti katalikišką
tradiciją, bet ir ja didžiuotis. Aš džiaugiuosi, kad popiežius
Benediktas XVI ir atkuria šią tradiciją“.
Iš arkivyskupo S.Tamkevičiaus girdėjosi tik kategoriški ir neigiami
atsiliepimai.
Netrukus po „Summorum pontificum“ paskelbimo 2007 m. liepos 20 dieną per
Lietuvos radiją transliuojamoje „Mažosios studijos“ laidoje
Lietuvos tikintieji išgirdo teiginius, kurie šokiravo. Joje dalyvavo
kunigas Julius Sasnauskas OFM ir filosofas Vytautas Ališauskas, kurie
telefonu
kalbino arkivyskupą S.Tamkevičių.
Pirmasis laidoje popiežiaus sprendimą neigiamai įvertino arkivyskupas: „Nemanau, kad šiandieniai
katalikai norėtų senų Mišių, nelabai surasčiau argumentų“, „popiežiaus
potvarkis galioja kitiems kraštams, kur aktualiau. Pas mus labai
nedidelė grupelė, kurie gal būt net sukurstyti yra“.
Kelis kartus arkivyskupas pakartojo „kurstymo“ žodį, tarsi netiesiogiai
kaltindamas, jog popiežiaus dokumentas neigiamai veikia Bažnyčią. Jis
teigė, kad aukoti šv. Mišias Lietuvoje lotyniškai - būtų paradoksas, nes
reforma įvyko prieš 40 metų - kas gali ilgėtis tos senos liturgijos?
V.Ališauskas antrino jam, sakydamas, kad tai yra „laikrodžio atsukimas
atgal“, kad „bus dalykų, kurie susikirs su Vatikano II susirinkimo
doktrina“.
Arkivyskupas teigė, kad „jei būtų įvedamas senasis ritas, painiava
būtų didelė, atsirastų visiškai nereikalingų susipriešinimų“, kad„išplistų fanatizmas (panašus į lefebristų) ir Bažnyčiai tai nieko
gero neduotų“. Ališauskas pridėjo, kad senoji tridentinė liturgija yra
nebegyva ir nebesugrąžinama, nes pasikeitė gyvenimas.
Laidos pabaigoje J.Sasnauskas pridėjo, kad jam nesinori tikėti, jog Vatikano
II
susirinkimas buvo klaida.
Vietoj to, kad arkivyskupas ir kunigas plačiau pakomentuotų „Motu
proprio“ ir pristatytų vyriausiojo savo asmeninio bei bendruomenės
dvasinio vadovo, popiežiaus, intenciją bei požiūrį, jie dalijosi
subjektyviais negatyviais pastebėjimais, neperskaitę nė vienos eilutės
iš minėto dokumento ir nepasakę nė vieno teigiamo įvertinimo. Jie
supriešino Bažnyčios tradiciją su Vatikano II Susirinkimu, tuo
pademonstruodami menką teologinį išprusimą ir kiršinimo manipuliaciją.
Toks arkivyskupo S.Tamkevičiaus požiūris išliko ir vėliau. Be to,
sunkiai suvokiama, kad Lietuvos Vyskupų Konferencijos kontroliuojama
radijo laida elgtųsi netaktiškai, neprofesionaliai ir neigiamai
komentuodama „Motu proprio“. Vėliau negatyvių vertinimų pasigirdo kitose
žiniasklaidos priemonėse ir vyskupai į tai nereagavo.
2008 - 2009 metais su arkivyskupu tradicijos klausimu teko
bendrauti ne vieną kartą. Iš pokalbio supratau, kad jis turi asmeninių
sužeidimų ir nepasitenkinimų: vaikystėje turėjo papiktinimų iš kai
kurių kunigų, seminarijoje nebuvo išaiškinta tradicinės liturgijos
prasmė, jį vargino liturgijos mokymasis, todėl būdamas kunigu jos
nemėgo, atliko tik iš pareigos.
Arkivyskupo neigiamas nusistatymas buvo žinomas dar prieš „Summorum
pontificum“ paskelbimą, nes ne kartą kategoriškai kritikavo Šv.Pijaus
broliją, vadinamuosius lefebristus, vadindamas juos sekta, atskalūnais
ir eretikais.
Kai popiežius Benediktas XVI atšaukė šios brolijos ekskomuniką,
arkivyskupas buvo it perkūno trenktas, gero žodžio nesugebėjo
pasakyti. Dalykas tame, kad minėta brolija buvo priglaudusi prieš
kelis metus spaudoje aprašytą kunigą Saulių Stirną, kuris turėjo
pretenzijų arkivyskupo atžvilgiu. Su jais draugiškus ryšius palaikė ir
kunigas A.Bulota, ne kartą geru žodžiu buvo atsiliepęs ir a.a. t.
Stanislovas. Tai asmenys, kurių atžvilgiu reiškėsi kitą kartą
nesuvokiama arkivyskupo demonstratyvi antipatija.
Ne vieną kartą jis buvo prašytas leisti ekstraordinarines Mišias Kauno
arkivyskupijoje, kaip leidžiamos neokatekumenų ir charizmatikų
pamaldos, globoti liturginės tradicijos judėjimą ir jam vadovauti.
Deja, visą laiką buvo kategoriškai priešiškas. Pas jį yra lankęsi ne
viena katalikų pasauliečių grupė su prašymais, tačiau jie buvo
atstumti.
Pokalbiuose su arkivyskupu S.Tamkevičiumi išgirdau teiginį, kad
dalyvaujantys
tradicionalistų judėjime kunigai nepadarys bažnytinės karjeros. Maža
to, jis žodiškai uždraudė Kauno arkivyskupijoje aukoti tridentines
Mišias. Jo paliepimo buvo „nepaklausyta“ vieną kartą, kai už a.a.tėvo
Stanislovo vėlę buvo aukojamos Mišios Paberžėje, tos parapijos
klebonui leidžiant pagal „Motu proprio“ teisę.
Įsimintinas yra ir 2009 m. gruodis, kai vyskupo E.Bartulio kvietimu
Lietuvą aplankė Karagandos vyskupas Atanazijus Schneideris, kuris paliko
maldingo, autoritetingo ir kompetentingo vyskupo įspūdį. Tuomet
būdamas katalikiško radijo vadovu pakviečiau jį į laidą, paskui
transliavome jo aukojamas Mišias. Klausytojai labai gyvai ir teigiamai
reagavo į jo mintis.
Kitokia nuotaika buvo kai kurių vyskupų ofisuose:
kilo tikra isterija, pasipylė skambučiai su grasinimais. Nepaisant
spaudimo ir įžeidinėjimų, nuoširdžiai džiaugiausi, nes Lietuvos
tikintieji galėjo įsitikinti, jog pasaulyje yra vyskupų, kurie
nuoširdžiai atsiliepė apie popiežiaus „Motu proprio“.
2009 m. lapkritį per kunigų susirinkimą arkivyskupas pagaliau
skaitė „Motu proprio“ ir jį komentavo (praėjus beveik pustrečių metų!).
Buvau nustebęs, kaip arkivyskupas tendencingai iškraipo popiežiaus
mintis. Tuomet jis paskelbė absurdišką išvadą, kad vis tiek vyskupai
gali neleisti ekstraordinarinių Mišių, todėl jis savo vyskupijoje
neleis, nes neva nėra poreikio!
Susirinkimo metu kilo erzelis, imta kritikuoti tradicinę liturgiją, liejosi
emocijos. Bandant kai kuriems
pasakyti, kad nevalia neigiamai atsiliepti apie tai, ką popiežius
teigimai vertina, nebeleista kalbėti. Užkulisiniuose komentaruose
pasigirdo svarstymai, kad arkivyskupas nepasiduos ir užkirs kelią „Motu
proprio“ sklaidai per „Marijos radiją“.
Praėjo ketveri metai kai kurių vyskupų tyčinio tylėjimo ir neigimo,
nebuvo išreikštas joks pozityvus Lietuvos Vyskupų Konferencijos
vertinimas ir komentaras, buvo nuolat tvirtinama, kad Lietuvoje „Motu
proprio“ yra neaktualus, tačiau tuo pačiu buvo ignoruojamas ir varžomas
jau gerokai anksčiau prasidėjęs Bažnyčios tradicines vertybes
puoselėjęs judėjimas.
Neatsitiktinai Dievo Kulto ir Sakramentų Kongregacijos sekretorius
arkivyskupas Malcolmas Ranjith'as Patabendige viename savo interviu Brunonui
Volpe'ui sakė: „[...] nesuprantu pasireiškiančio išankstinio neigiamo
nusistatymo ir tai galima pavadinti maištu prieš popiežių, kuris yra
šv.Petro įpėdinis. Ypač vyskupai prisiekė ištikimybę Šventajam Tėvui:
ar jie yra konsekventiški ir ištikimi savo įsipareigojimams? (...) Kai
kuriose vyskupijose išleistos lydinčios interpretacijos, kurios
neabejotinai turi tikslą suvaržyti popiežiaus „Motu proprio“. Tokius
veiksmus, viena vertus, galima pavadinti ideologinės prigimties
išankstiniu nusistatymu, kita vertus, sunkiausia nuodėme - puikybe.
Pakartosiu: kviečiu visus paklusti popiežiui. Jei Šventasis Tėvas
nusprendė išleisti Motu proprio, vadinasi turėjo tam priežasčių,
kurioms pilnai pritariu. (...) Tridento ritas yra Bažnyčios tradicijos
dalis. Popiežius išsamiai paaiškino savo veiksmų motyvą, kaip laisvės
ir teisingumo pasireiškimą tradicijos puoselėtojų atžvilgiu. Dėl
lotynų kalbos: norėčiau pabrėžti, kad lotynų kalba niekada nebuvo
pašalinta, dar daugiau, ji garantuoja Bažnyčios visuotinumą. Ir
pasikartosiu: kviečiu kunigus, vyskupus ir kardinolus klusnumui ir
atsisakyti bet kokios puikybės ir išankstinių nusistatymų.“
„Motu proprio“ buvo ne tik administracinis potvarkis, tačiau ir
doktriną išreiškiantis bei maldingumą nustatantis dokumentas, kurį
būtina kuo plačiau išnagrinėti ir pasisavinti kaip dvasinę vertybę.
Jame išreikštas mokymas liečia ne tik tradicijos šalininkus, tačiau
visą Bažnyčią. Deja, šio dokumento mokymas buvo suprimityvintas bei
paviršutiniškai, neigiamai ir fragmentiškai pristatomas. Belieka
apgailestauti, kad Lietuvoje veikiančios teologijos studijų
institucijos ir teologai neatliko savo pareigos padedant suprasti šio„Motu proprio“ doktrininę, teisinę ir dvasinę svarbą.
Maža to, arkivyskupas užsakė ir publikavo, visais savo turimais negausiais
žiniasklaidos kanalais platino kunigo A.Jurevičiaus straipsnius, kurie
išreiškia ne tik to kunigo, tačiau ir arkivyskupo pašaipią,
paviršutinišką, tendencingą mąstymą liturginės tradicijos atžvilgiu.
Su A.Jurevičiaus svarstymais supažindinti kai kurie užsienio teologijos ir
liturgijos profesoriai ten išreikštą požiūrį ir teiginius vadino
absurdu ir nesusipratimu.
Čia paliečiama ir tikinčiųjų teisių, kurios yra pažeidinėjamos,
problema. Gyvų liudininkų teigimu ir įvairių dokumentų pagalba galima
teigti, kad sovietmečiu kunigas S.Tamkevičius neklausė tuomečių
vyskupų, vykdydamas antisovietinę pogrindinę ir kitokią veiklą. Buvo
tam rimta priežastis, juk už tai šiandien yra įvertintas - gal ir per
daug, užmirštant kitus. Taip pat yra žinoma, kad tuomet
kunigas S.Tamkevičius prisidėjo prie ne vienos akcijos rašant laiškus į
Vatikaną apie tuomečius vyskupus ir kandidatus į vyskupus. Tokiu
būdu jis sutrukdė ne vienam kunigui tapti vyskupu.
Buvo priežastis, tačiau idėja ta pati - kelti teisingumo klausimą ir šauktis
aukštesniojo autoriteto, kuomet yra paminamos teisės. Bet susidaro
įspūdis, kad arkivyskupas užmiršo tuometę padėtį ir ėmė taikyti
panašius metodus, kurie buvo taikomi tikinčiųjų atžvilgiu, tradicijos
puoselėtojų atžvilgiu.
Dera panagrinėti, ką apie tikinčiųjų teises kalba Kanonų teisės
Kodeksas. Svarbiausias Bažnyčios vidinio ir išorinio veikimo principas
yra šis: in Ecclesia suprema lex salus animarum (pagrindinis Bažnyčios
įstatymas - sielų išganymas), kuris pasireiškia rūpinantis ir ginant
bažnytinę bendruomenę ir atskirus tikinčiuosius, jų teises.
Remiantis šiuo principu, Kanonų teisės kodeksas 213 kanone, kuris yra„Tikinčiųjų teisės ir pareigos“ poskyryje, pripažįsta tikintiesiems
teisę gauti iš pašventintųjų ganytojų pagalbą, ateinančią iš Bažnyčios
dvasinių turtų, ypač iš Dievo Žodžio ir sakramentų. Tai aiškus II
Vatikano Susirinkimo Dogminės Konstitucijos Lumen gentium (37)
įvardinto principo įtvirtinimas, kad „krikščionys turi teisę gausiai
gauti iš pašventintų ganytojų Bažnyčios dvasinių gėrybių, ypač Dievo
žodžio ir sakramentų pagalbą“ .
Čia aiškiai nusakoma, kad tikinčiųjų teises reikia išplėsti nuo minimumo
reikalingo išganymui iki gavimo
gausybės (vartojamas žodis abundanter) dvasinių turtų, kad įgyvendintų
savo pašaukimą į šventumą. Katalikų Bažnyčios Katekizme 1269 numeryje
ši mintis taip pat atsikartoja, kad „pakrikštytasis turi Bažnyčioje ir
teisių: teisę gauti sakramentus, būti stiprinamam Dievo žodžiu ir
palaikomam kitokia dvasine Bažnyčios pagalba“.
Be to, tikintieji turi teisę į teisingumą, kad Kristaus pavedimu jo
pašventintieji
tarpininkai elgsis nešališkai administruodami patikėtus dvasinius
gėrius. Čia omenyje turime visus tuos atvejus, kuomet vyskupai leidžia
skleistis arba bent toleruoja, tarkime, protestantiškų savo kilme ir
bruožais bendruomenių veiklą ir maldos būdus (Neokatekumentą, Taizė,
vadinamąją išgydymo tarnystę, charizmatinį judėjimą),
tačiau sudaro dirbtines kliūtis katalikiškosios liturginės tradicijos
ir kultūros mylėtojams ir puoselėtojams.
Mano giliu įsitikinimu, tai pažeidžia dalies katalikų objektyvias teises,
kurias aiškiai traktuoja
ir „Motu proprio Summorum pontificum“. Popiežius Benediktas jame cituoja
Joną Paulių II: „(...) dosniai atsiliepti į tikinčiųjų, prašančių
šitaip taikyti Romos ritą, „teisėtus troškimus.“
Baigiant norisi paklausti: kur visa tai? Kada ištikimybė popiežiui ir
vyskupiškas rūpestis tikinčiaisiais ir kunigais pasireikš ne
propagandinėmis deklaracijomis, tačiau nuoširdžiais darbais? Kiek dar
tęsis monologas, kada prasidės tikras dialogas, nesiekiant žlugdyti
oponentų? Kada bus liautasi kiekvieną kitaip mąstantį ar interesams
ar ambicijoms netarnaujantį pravardžiuoti Judu? Kada liausis šis
žmogiško silpnumo sukurtas, pasak šv.Pauliaus, „spectaculum Deo,
angelis et hominibus“? O gal šią problemą pajėgus išspręsti tik
Apaštalinis Vizitatorius?
***
O.Volskis yra kunigas.