Aišku, nepriklausomybę visada skaičiuosime nuo 1990-ųjų kovo 11-osios. Tai lietuvių valios būti nepriklausomiems simbolinė data. Bet realiai šalis toliau liko okupuota, ne tik pasaulis nepripažino mūsų valstybės, bet ir į kasdienį gyvenimą kišosi okupantų karinės struktūros, žmonės gyveno dvivaldystės sąlygomis.
Viskas akimoju pasikeitė Maskvoje žlugus pučui. Tai buvo faktinis Sovietų Sąjungos žlugimas – po keturių mėnesių šią imperiją panaikinęs Belovežo susitarimas tik įteisino realybę.
Nevertėtų priminti šių akivaizdžių tiesų, jei pučo dvidešimtmetis nebūtų primirštas ir Rusijoje, ir Lietuvoje.
Lietuvos valdžia nerodo dėmesio šiai datai gal laikydama ją tik Rusijos istorijos faktu, gal bijodama sumenkinti Kovo 11-osios reikšmę. O Rusijoje pučo pralaimėjimas netgi begėdiškai niekinamas.
Oficialioji Maskva rugpjūčio pučo 20-metį visiškai ignoravo. Rusijos premjeras V.Putinas Sovietų Sąjungos žlugimą atvirai vadina didžiausia geopolitine tragedija, todėl ir imperijos galą simbolizuojanti data šios šalies valdžiai – tik katastrofos priminimas.
Valdžios ir ateina, ir nueina. Daug blogiau, kad, atrodo, ir Rusijos visuomenėje dominuoja panašios nuotaikos.
Rugpjūčio pučo dvidešimtmečio proga rusų televizijų rodytose laidose buvo galima į valias prisiklausyti paniekos ir pagiežos kupinų samprotavimų ne tik apie M.Gorbačiovą ir B.Jelciną, bet ir išgirsti atvirų įžeidimų tiems tūkstančiams rusų, kurie 1991 metais apgynė nuo pučistų tankų ir šarvuočių tuometę demokratinę Rusijos valdžią.
Jau ir Lietuvoje per akis tų, kurie tik atsainiai numos ranka ir pavadins visa tai tuščiais paistalais.
Man tai į sąmonę visam gyvenimui įsirėžęs faktas. Pučo dienomis „Lietuvos ryto” pasiųstas buvau Maskvoje, visą lemtingąją naktį iš rugpjūčio 20-osios į 21-ąją praleidau žmonių jūroje prie vadinamųjų Baltųjų rūmų, pasklidus žiniai apie po tankais Sodovoje kolco žuvusius jaunuolius, skubėjau tenai ir savo akimis mačiau kraujo klanus.
Buvo labai panašu į tai, ką Lietuva išgyveno keliais mėnesiais anksčiau, sausio 13-ąją. Tik mastas maskvietiškas: didžiulėje aikštėje ir aplinkinėse gatvėse – dešimtys tūkstančių žmonių.
Akivaizdžiai buvo juntama, kad pasimokyta iš Lietuvos patirties: keliai į Baltuosius rūmus buvo užtverti iš rąstų, akmenų, armatūros suręstomis barikadomis, gatvės užstatytos buldozeriais, traktoriais, autobusais.
Mūsų šalies vardas turbūt per visą istoriją niekuomet nebuvo toks populiarus Maskvoje kaip tomis dienomis. Tereikėdavo pasakyti, kad esi iš Lietuvos, ir iškart tapdavai draugu.
Žinoma, dešimtmilijoninėje Maskvoje 100 tūkstančių Baltųjų rūmų gynėjų – tik 1 procentas, o visos Rusijos mastu – vos šimtosios jo dalys. Tačiau kai šiandien per rusų televiziją išgirsti sakant, kad tai buvusi tik šutvė niekšelių, negali patikėti savo ausimis.
Lemtingą istorijos virsmą įvykdo ne dauguma, o drąsieji, kurių paprastai būna mažuma. Per rugpjūčio pučą dauguma maskviečių tylėjo ir nekėlė kojos iš savo namų, bet pakako ir vieno procento ryžtingųjų, kad nulemtų Sovietų Sąjungos žūtį. Nugalėjo ne skaičius, o valia.
Be abejo, daug reiškė, kad prieš rusų karius Maskvoje stojo rusai. Tai buvo esminis skirtumas nuo Sausio įvykių. Pučo dienomis Maskvoje ne sykį teko matyti, kaip iš tankų išlipę karininkai kalbasi su žmonėmis, lyg teisinasi. Vilniuje nieko panašaus nevyko. O 1991-ųjų rugpjūtį rusai nebuvo pasirengę šaudyti į rusų minią. Taip ir įvyksta revoliucijos.
Bet likimo ironija: praėjus dvidešimčiai metų Rusijoje jau švenčiama ne pergalė prieš pučistus, o greičiau raudama, kad jie pralaimėjo. Dabar balsas lemiamas tų, kuriems laisvė niekuomet nebuvo vertybė.
Tik ar Lietuvoje kitaip? Ar nesame daug labiau panašūs į rusus nei manome?