Ar labai toli nuo „nematomos“ iki „stiprios“ rankos?

Lietuvoje kapitalizmo kritikai tiesiog cituoja metafizinį Adamo Smitho teiginį, kad viską nulemia „nematoma ranka“, kitaip tariant, paslaptinga jėga. Ta jėga buvo tiesiog priimta ir komunizmo apaštalų, anot kurių, viską valdo ekonominės sistemos, nulemiančios žmonių klasių ryšius. Net ir klasių kovos bei revoliucijos neišvengia viską griaunančio dialektinio materializmo. Grynas, objektyvus žmogaus nepaveiktas moksliškas supratimas, o mokslai neklysta.

Tokia misterija dabar yra vadinama „rinka“, kuri veikia savarankiškai, virš klystančių žmonių ir jų norų. Maždaug prieš dešimt metų Harvardo universiteto teologijos dėstytojas Harvey Coxas gavo patarimą iš savo kolegų: „Suprask, žmogau, tavo teologija neturi nieko bendra su tikrove. Jei nori suprasti tikrovę, turi suprasti rinką.“

Vargšas pabalo, nes norint suprasti tikrovę jam reikėtų studijuoti tokius sudėtingus globalius dalykus, tarp kurių jis gyvena, bet apie juos nieko nesupranta. Tačiau jei reikia, tai reikia.

Jis pradėjo skaityti pagrindinius veikalus, juos analizavo ir staiga viskas nušvito. Ekonomistai visur rašo, kad rinka žino viską, kad rinka yra visagalė, kad ji gali visus aprūpinti, kad rinka laimina tuos, kurie jai paklūsta, ir baudžia tuos, kurie jos neklauso.

Kaip teologas jis greitai suvokė, kad tokios savybės būdingos ir Dievui. Išvada: rinka yra Dievas. Nors tai atrodo sunkiai įtikimas teiginys, bet užtenka paklausyti pirmųjų rytinių žinių, kai šeštą valandą Niujorke pranešama: šiandien Volstrito investuotojai jau įtemptai laukia žinių, „ką yra nutarusi rinka“.

Nejaugi, ar gi taip gali būti? Tuoj pat pasiskaityk pasaulinio masto leidinius, pavyzdžiui, „The Economist“. Vėl tas pats: „Indoneziją ištiko ekonominis nuosmukis, nes valdžia kišosi ne į savo reikalus, nepakluso rinkai, ir todėl valstybė nukentėjo.“ Misterija: kur ta rinka, kaip ji atsiduria tokiose aukštybėse ir kodėl net aukščiausio rango ekspertai gyvena pagal tokią misteriją?

Be to, visur paskleistas mitas, pavadintas „laisva rinka“. Tokį mitą jau senai nušvilpė Thomas Hobbesas, pakartodamas jau senai pripažintą faktą: visi visiems yra priešai. Visuomet reikia pasirinkti didesnę kuoką, stipresnius „draugus“ ir klastingesnius spąstus.

Šioje plotmėje yra tik viena taisyklė: laimėtojas pasiima viską, o pralaimėtojas, jei nežūva, tampa laimėtojo daiktu. Kalbėti apie teises, laisvę, žmogžudystę ar vagystę yra nesąmonė. Visi kovoja su visais, tačiau toje kovoje nėra jokių žmogžudysčių. Laimėtojas nevagia, jis tik pasiima grobį. Vienas tokios kovos variantų gali vadintis prekyba, kuri yra varžybos su laimėtojais ir pralaimėtojais. Ir jei pastarieji nėra nužudomi, vis tiek jie dingsta iš apyvartos.

Kapitalizmo įteisintojai teigia, kad tie, kurie laimi prekyboje, yra „išrinkti“ pačios evoliucijos kaip stipriausi ir todėl turintys valdyti kitus, aišku, savo naudai. Taip pat ir su genetika. Genai nulemia, kas bus gyvūnų rūšies „alfa patinas“. Jis grumsis, laimės ir turės perduoti savo genus per visas pateles.

Aišku, dabar yra ir „alfa patelių“, kurios pasirodo filmuose kaip gabiausios žudikės, net gabesnės už „alfa patinus“. Bet jos ir jie išreiškia pagrindinį vergo principą: varžybos dėl varžybų, žudymas dėl žudymo, t.y. dar vienas laimėjimas ir t.t. Ta pati nelaisvė, pasirinkimo nebuvimas pasirodo ir prekyboje: reikia pelno, reikia daugiau parduoti, reikia laimėti. Daugiau pelno reiškia, kad reikės dar daugiau pelno, nes žmogus yra pelno vergas.

Paradoksalu, bet „laisvos rinkos“ apologetika veda į jos priešybę – monopolijų gynimą. Kiekvienas verslas siekia monopolizuoti savo rinką (ir tai matome kasdien), nes tik taip galima užtikrinti didžiausią pelną. O tai yra siekiamybė, bet ne joks konkuravimas. Beje, pagal tokią pat logiką veikia ir tokia patraukli „žydrųjų vandenų“ teorija, kuri teigia, kad konkuruodamas su kitais turi atrasti naujų nišų, kuriose būtum pirmas ir vienintelis, t.y. monopolininkas.

Aristotelis yra pastebėjęs, kad tarp žmonių yra „natūralių vergų“. Jie negyvena racionaliai ir neapsvarsto visų dalykų laisvai. Jie yra obsesijų vergai: noriu jėgos, nes turėdamas daugiau jėgos galėsiu įsigyti dar daugiau jėgos, kad galėčiau turėti dar daugiau jėgos ir t.t. Be jokio tikslo ir nuovokos.

Arba – noriu pelno, nes galėsiu investuoti ir turėsiu daugiau pelno vien todėl, kad galėčiau turėti dar daugiau pelno. Tai – absoliuti vergija.

Laisva rinka yra mitas, pridengiantis natūralių vergų obsesijas. Grynas kapitalizmas ir gryni kapitalistai išlaiko savo pačių natūralią vergiją. Jie iš viso nesuvokia, kad gyvenimas gali turėti kitų tikslų, ne vien būnant rykliais ir praryjant viską, kas tik pasirodo aplinkoje.

Laisvos rinkos mito suardymas taip pat apmalšina misterijos šalininkus, nes pasirodo, kad visata nėra valdoma „nematomos rankos“, o tų, kurie lengvai pasiduoda natūraliai vergijai.

Jau filosofas Alvydas Jokubaitis yra pastebėjęs, kad mes per daug toli nenubėgome nuo sovietmečio. Marksizmo atstovai sako, kad viską lemia ekonomika. Jei šiandien pažvelgtume į viešą gyvenimą, tai pamatytume, kad toks mąstymo tipas yra įsitvirtinęs: beveik visi vienbalsiai mano, kad ekonomika gali išspręsti visus reikalus.

Lietuvai tapus nepriklausoma, o jai ir toliau vadovaujant buvusiai komunistų partijai, kuri transformavosi į LDDP, o vėliau susijungė su socialdemokratais, buvo pabrėžiamas ūkinis požiūris į valstybę. Geriausiai tai iliustravo a.a. Algirdas Brazauskas, kuris visada pabrėždavo savo, kaip „ūkininko“ ir rūpestingo šeimininko, įvaizdį. Politika – tai ūkinės veiklos tęsinys, o per daug „politikavimo“ netgi kenkia ūkiui.

Tačiau ar pasikeitė ši nuostata socialdemokratų ir jų partnerių valdymą pakeitus dešiniesiems? Panašu, kad ir toliau vadovaujamasi ekonominiu principu. Galima sakyti, kad pagrindinis A.Kubiliaus vyriausybės bruožas – begalinis tikėjimas ekonomika. Tik jei A.Brazauskui labiau prie širdies buvo statybos, keliai, t.y. sovietmečiu klestėjusios pramonės šakos, A.Kubilius išganymą mato „naujoje ekonomikoje“: informacinės technologijos, biotechnologijos ir pan.

Iš esmės ir toliau mąstoma, kad „nematoma ranka“ išgelbės Lietuvą ne tik iš krizės, bet ir leis tapti klestinčia valstybe. Tačiau Vakarų patirtis rodo, kad toks pasitikėjimas niekur neveda. Žmonės patys turi prisiimti atsakomybę, o ne aklai tikėti, kad „nematoma“, o gal „stipri“ ranka juos išgelbės. Juk puikiai žinoma, kad lietuviai trokšta „stiprios rankos“, kad ši tinkamai sutvarkytų valstybės reikalus. Ar ne toks paslėptas siekis, kad ir ekonominėje plotmėje kažin kas už mus pačius nuspręstų ir sutvarkytų mūsų gerovę?

Plačiai pasklidus keista mintis: nereikia politikavimo, o išrinktiems valdžios atstovams ir piliečiams negalima kištis į viešus reikalus. Tačiau juk politika iš esmės yra ne vien tik teisė, bet atsakomybė už nutarimus, kaip tvarkytis su svarbiais bendruomenės reikalais – įskaitant ir ūkį, negalima jų palikti kažkokios mistifikuotos „rankos“ valiai.

Viešojoje erdvėje dėstomi racionalūs argumentai apie bendruomenės gyvenimą ir yra pagrindas, suteikiantis teises ir reikalaujantis atsakomybės – be to nėra nei Europos, nei racionalios ekonomikos.