Netoliese suprakaitavę savanoriai skubėdami krauna keptas daržoves ir ryžių bei troškintos mėsos patiekalus iš metalinių urnų į lėkštes, kurias neša savo nekantraujantiems svečiams. Šie skaičiuoja paskutines minutes iki saulėlydžio – nes tik paskutiniams saulės spinduliams pasislėpus už horizonto jie gali nutraukti nuo aušros iki sutemų trunkantį pasninką, kurio privalo laikytis visi musulmonai per šventąjį Ramadano mėnesį.
Mečetė, įsikūrusi pačiame Dubajaus senamiestyje, šventojo mėnesio metu kasvakar nemokamai vaišina miesto neturtinguosius – iftarui prigamina pakankamai ryžių, ėrienos ir vištienos, kad užtektų pamaitinti 1,5-1,8 tūkst. darbininkų.
Fatima Hassa mečetės šiukšliadėžės po iftaro lieka tuščios, tačiau tai veikiau išimtis nei taisyklė. Per Ramadano mėnesį Dubajuje ir visoje Persijos įlankoje nepaprastai padaugėja maisto atliekų, kurias palieka į prabangesnius banketus po saulėlydžio susirenkantys turtingieji. Karštos Artimųjų Rytų vasaros reiškia, kad šviežias maistas čia ilgai stovėti negali.
„Mes beveik neturime atliekų. Viską, kas lieka, išdaliname žmonėms. Sukviečiame juos ir išdaliname žmonėms“, – sako vienas iš maistą nešiojančių savanorių, pardavimų vadybininkas Nouras Mohammedas.
Vis dėlto ne visi iftarai Dubajuje yra tokie kaip šis – paprasta vakarienė miesto varguomenei, kurią daugiausia sudaro imigrantai darbininkai, uždirbantys mažiau nei tūkstantį dirhamų (650 litų) per mėnesį ir įklimpę į didžiules skolas.
Per pastaruosius 50 metų Dubajus išaugo į milžinišką verslo bei turizmo centrą, garsėjantį ekstravagantiškais pastatais, prabangiu gyvenimo būdu ir ištaigingais banketais viešbučiuose bei restoranuose, kur susirenka turtingi klientai, norintys ant savo iftaro stalo matyti tik šviežiausius ir geriausius patiekalus.
Dubajaus emyrate stūkso aukščiausias pasaulio bokštas, jo krantus supa žmogaus rankomis supiltos salos, kurias galima matyti net iš kosmoso, o svečius priima vieni prabangiausių pasaulio viešbučių – tokių kaip burės formos „Burj Al Arab“ – rengiančių milžiniškus iftarus tiems, kas gali juos įpirkti.
Iftarai aukščiausio lygio restoranuose neretai atsieina 200 dirhamų (130 litų) žmogui. „Jiems Ramadanas yra proga įsiveržti į alkoholio nevartojančią rinką, o ekonomika kurį laiką buvo lėtoka“, – teigia Jungtinių Arabų Emyratų apžvalgininkas Mishaalas al-Gergawis.
Nepaisant laiko ir pastangų, sudėtų ruošiant įspūdingas maisto kompozicijas, prabangiausių Dubajaus viešbučių padavėjai atskleidžia, kad beveik visas nesuvalgytas maistas keliauja tiesiai į šiukšliadėžes.
Per šventąjį mėnesį emyrate išmetamo maisto kiekis gerokai padidėja – kartais, Dubajaus savivaldybės duomenimis, iki 20 proc. Didžiąją atliekų dalį sudaro ryžiai ir ne augalinės kilmės produktai.
Per 2010-ųjų Ramadaną vidutiniškai per dieną buvo išmetama maždaug 1,85 tūkst. tonų maisto – tai sudarė beveik penktadalį visų emyrate išmetamų atliekų.
Kaimyniniame Abu Dabyje – Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje – tą patį mėnesį kasdien į šiukšliadėžes nukeliaudavo 500 tonų maisto.
„Karštas ir šaltas – visas maistas iš bufeto keliauja lauk“, – komentavo vieno penkių žvaigždučių viešbučio Dubajuje padavėjas, sutikęs pasakyti tik savo vardą, Naziras, nes bijo prarasti darbą. Jis nuolat pildė lėkštes iftaro bufete, aplink kurį nuolat zujo ir ištaigingas vaišes apžiūrinėjo pasiturintys verslininkai.
„Jei žmonės užsisako maisto į kambarį, mes gaminame šviežiai. Bet kartais lieka labai daug nesuvalgyto maisto“, – sako Naziras.
Tačiau Dubajaus „JW Marriott“ ir „Hilton“ viešbučių maisto ekspertai tvirtina viską suplanuojantys taip, kad atliekų neliktų, nors šventojo mėnesio metu maisto pagamina beveik 15 proc. daugiau.
„Turime kontrolės sistemos, kurios mums leidžia išvengti pertekliaus, – sako už maistą ir gėrimus atsakingas „Hilton“ viešbučių direktorius Simonas Lazarus. – Net jei šiek tiek ir lieka, viską suvalgo darbuotojai. Mes niekada neišmetame maisto ir turime tvirtą politiką šiuo klausimu“.
Šventojo mėnesio metu išaugantys išmetamo maisto kalnai sulaukė griežtos teologų kritikos. Pasak jų, toks reiškinys prieštarauja pasninko dvasiai.
„Švaistyti tokią Alacho dovaną kaip maistas, ypač kai žmonės Etiopijoje, Somalyje ir kitose vietose badauja, neatitinka islamiškosios nuosaikumo idėjos. Korane Dievas sako, kad tie, kurie švaisto Dievo dovanas, yra velnių giminaičiai“, – tvirtina Islamo ekspertas iš Dubajaus šeikas Muddassiras Siddiqui.
„Viešbučiai turėtų sumažinti maisto tiekimą. Nereikėtų vaikytis prestižo. Iftarai viešbučiuose turėtų būti skirti ne vien turtingiesiems, bet visiems – ypač vargingesniems žmonėms, kurių tikrai yra daug“.
Viena labdaros organizacija, bandanti padėti neturtingiems ir bėdos ištiktiems žmonėms, vadinasi „Heft al-Ne'ma“. 2004-aisiais Abu Dabyje įsteigta organizacija renka po didelių renginių – vestuvių, banketų ir iftarų – likusį maistą ir dar tinkamus vartoti produktus dalina vargšams.
Šiuo metu organizacija veikia tik Jungtinių Arabų Emyratų sostinėje, tačiau dar šiemet tikisi įsteigti padalinius Dubajuje bei kituose emyratuose, teigia jos vadovas Sultanas al-Shehi.
„Šalyje yra daug žmonių, kuriems reikia pagalbos, o tai yra įdomus būdas sumažinti nelygybę“, – sako apžvalgininkas M. al-Gergawis.