Akimirkai įsivaizduokime, kad Amerikos ambasadorius Lenkijoje pareikštų protestą dėl pavadinimo „Aleja Jerzego Waszyngtona“, pasitelkdamas minėtus argumentus, kad pirma, turistai iš JAV gali nesuprasti, kad gatvė pavadinta jų pirmojo prezidento garbei, nes juk jo vardas buvo „George“, o ne „Jerzy“, antra, jo pavardė teisingai rašoma „Washington“, o ne „Waszyngton“, ir trečia, anglų kalboje pavardės nelinksniuojamos. Argi nepagalvotume, kad ambasadoriui kažkas negerai galvoje arba kad tai kažkokia įžūli provokacija? Taigi, kad pagalvotume.
Kalbant apie Lietuvą - viename vietos laikraščių buvo aprašytas vienos iš Lietuvos vietovių (kurioje gyventojų dauguma yra lenkai) seniūno vizitas Lenkijoje. Seniūnas - Lietuvos lenkas - pasakoja laikraščiui, kaip sunku Lietuvoje būti lenku. Taip pat aiškina, kad „lenkai savo namuose puoselėja prisiminimus apie laikus, kai Lietuva buvo Lenkijos sudėtyje” ir rūpestingai saugo J.Piłsudzkio nuotraukas.
Taigi dar kartelį akimirkai pasitelkime vaizduotę. Įsivaizduokime, kad į Vokietiją kokio nors Bavarijos miestelio kvietimu atvyksta kažkurio Opolės valsčiaus viršaitis - vokiečių mažumos atstovas. Nuvykęs ten pasakoja, kaip sunku vokiečiams gyventi Lenkijoje, ir kaip vokiečių šeimose iš kartos į kartą perduodami prisiminimai apie tuos laikus, kai ne tik Silezija (Šlionskas), bet ir Didžioji Lenkija (Wielkopolska) ir Mazovija buvo Reicho sudėtyje, o žmonės stalčiuose saugo ir ilgesingai tebežvilgčioja į maršalo Hindenburgo nuotraukas. Galbūt Vokietijoje tai kai kam net ir patiktų, bet mums tikriausiai nelabai, ar ne?
Taigi nesistebėkime, kad tokie Lietuvos lenkų mažumos poelgiai lietuviams taip pat nepatinka.
Apskritai santykiuose su Lietuva vyksta negerų dalykų. Ministras R.Sikorskis nesiruošia vykti į Lietuvą. Paskelbė, kad nekalbės su lietuviais tol, kol jie neįvykdys mūsų reikalavimų dėl lenkų mažumų. Tokia ministro pozicija primena anekdotą apie vieną skautą, kuris dievagojosi, jog tol nelips į vandenį, kol neišmoks plaukti. Ministras taip pat nevažiuos į Lietuvą, nekalbės, nesiderės, bet rezultato tikisi.
Kitą vertus, būtų neprotinga tikėtis, kad kažkas, kas dar visai neseniai neskyrė „Šiaurės vamzdžio“ nuo Ribbentropo-Molotovo pakto, supras Rytų politikos subtilybes.
Tuomet šalin tas subtilybes. Ministras, kaip kadaise maršalas J.Pilsudzkis, trenkė kumščiu į stalą. Bet J.Pilsudzkis juk buvo maršalas, tačiau net ir iš to maršališko trankymo naudos nebuvo. Maršalas kumščiu vožtelėjo 1928 metais, o Lietuva dar dešimt metų nepalaikė su Lenkija diplomatinių santykių ir jas skiriančią sieną įkyriai vadino „demarkacine linija“.
Tokių reikalavimų Lietuvai keliame iš tikrųjų daug. Vieni jų yra prasmingi, kiti - ne. Dalis tų reikalavimų įsiterpia į Europos standartų rėmus (dvikalbės lentelės su gatvių ir vietovių pavadinimais), dalis - ne (kaip pavardžių rašyba - tai neseniai patvirtino ES Teisingumo Teismas).
Lietuviai turi mums pretenzijų, kad mes irgi žadėjome jiems įvairių dalykų, pvz., pastatyti “Via Baltica” magistralę, palengvinsiančią Lietuvos ir kitų Baltijos valstybių susisiekimą su Vakarų Europa. Žadėjome, nors mūsų magistralių statybų planuose jokios “Via Baltica” nenumatėme. Taip pat žadėjome lietuviams pastatyti energetinį tiltą, leisiantį prisijungti Lietuvai prie Europos skirstomųjų tinklų. Neištesėjome.
Galima būtų varžytis, kas kam daugiau pažadėjo, bet neištesėjo. Svarbu ne tai. Reikia kalbėti, derėtis, įtikinėti, bet užsienio reikalų ministras R.Sikorskis dar kartą pareiškė, kad nekalbės. Tai tegu sau tranko kumščiu į tą stalą ir tegu jam atrodo, kad jis yra maršalas J.Pilsudzkis.
***
J.Widackis buvo pirmasis Lenkijos ambasadorius Lietuvoje po Lietuvos nepriklausomybės atgavimo.