Atėjęs į Kongresų rūmus, pamačiau į festivalį susirinkusius žmones koridoriuose ir salėse su savo komiksų piešiniais ir plakatais, egzotiškais persirengėliais ir Rytų kovos menų apdarais, kurių absoliuti dauguma buvo gal dvidešimčia metų už mane jaunesni, ir akimirksniu pagalvojau, kad tikrai man nevertėjo sutikti čia skaityti paskaitą - niekam nebus nei įdomu, nei reikalinga.
Festivalio savanorė mus su žmona nuramino, bet nesmarkiai: sako, daugiausia čia žmonės iki keturiasdešimties, bet ateina ir „senjorų“.
Labai ačiū: mane pirmą kartą gyvenime prirašė prie senjorų, pagalvojau ir, kaip lieptas, nuėjau sėstis į pirmą eilę, pažymėtą „ypatingai svarbiems asmenimis“, kas dar labiau pabrėžė mano garbų amžių ir atskirumą nuo auditorijos. Nedaug trūko nemokamos kavos, kurią, kaip miglotai atsimenu, prieš kelerius metus Vilniuje siūlydavo senjorams kai kuriose kavinėse.
Mane pradžiugino tai, kad keli šimtai žmonių atėjo pasiklausyti mano paskaitos lietingą šeštadienio popietę, o nustebino jaunimo domėjimasis ir drąsūs klausimai apie viską. Niekas nesėdi nuleidęs akių ir nesidrovi klausinėti. Kai man buvo aštuoniolika, klausimus per paskaitas užduodavo tik visokie išsišokėliai - tokie kaip aš. Tada tai buvo nelabai įprasta.
Ir tada pagalvojau, kad jie, jauni žmonės, ne tik nesėdi kur nors uostydami klijus arba nekęsdami vyresniųjų (kaip yra įprasta apie juos manyti), bet viskuo domisi ir elgiasi kaip tikri gyvenimo šeimininkai, ir todėl ši jauna karta yra turbūt pati geriausia Lietuvos jauna karta, kurią žino istorija.
Žinau, žinau, jūs galvojate, kad jūs jaunystėje tikrai buvote geresni, ir dabar pradėsite man lenkti pirštus apie tai, kad anais laikais jauni žmonės buvo „tyresni“, labiau „dvasingi“, labiau žinojo tikslą gyvenime, labiau viskuo domėjosi, rimčiau mokėsi, anksčiau kėlėsi, vėliau gulė ir net degtinė anais laikais kitaip kliuksėjo studentų bendrabučiuose.
Nesąmonė. Man atrodo, kad šiais laikais jaunimas puikesnis, nei anksčiau. Man regis, cinizmo ir to surūgusio nihilizmo jie įgauna vėliau, ir bet kuriuo atveju, ne visi - palyginti su mano karta, arba palyginti su tais žmonėmis, kurie buvo prieš ją.
Aš žinau, mano karta yra linkusi save laikyti ypatinga ir pateptąja: mes dar mokėmės universitetuose tais laikais, kai visas mokslas visiems ir kiekvienam buvo nemokamas, mes jau pradėjome dirbti tuomet, kai niekas neturėjo banko sąskaitų ir atlyginimus išmokėdavo darboviečių kasose (iš neapdainuotos istorijos: labai jaunas būdamas panešėjau į Jogailą Morkūną, arba bent jau taip pasirodė Lietuvos Radijo ir Televizijos buhalterijos kasininkei, kuri man vieną sykį vos neišmokėjo jo honoraro).
Tačiau, sakome, mes jau galėjome netrukdomai važiuoti į užsienį ir dairėmės ten išplėstomis akimis.
Na ir kas? Tai nereiškia, kad mes - kažkuo geresni. Mūsų tėvai mūsų dar labiau nesuprato, nei mes nesuprantame dabartinio jaunimo, nes atotrūkis buvo didesnis ir nesusišnekėjimas - baisesnis.
Mano tėvų karta, pavyzdžiui, ligi šiol giliai širdyje yra įsitikinusi, kad „normalus“ darbas yra darbas valstybinėje ar biudžetinėje įstaigoje, o visa kita - nestabilus pramogavimas ir paikystė. Mano tėvų karta taip stipriai nesutaria su mano karta dėl to, ką reikia valgyti, kaip reikia rengtis, kur reikia gyventi ir kada vakare reikia grįžti namo (net jei kalbama au ne apie jų namus, o ten, kur vaikai gyvena atskirai), kad aš neįsivaizduoju tokio pat skirtumo tarp savęs, savo bendraamžių ir dabartinio jaunimo.
Dabartinis jaunimas turi, žinoma, ir bruožų, prie kurių man priprasti yra sunku. Kai kurie jų rašo be didžiųjų raidžių ir negali apsieiti be rašybos tikrinimo funkcijos kompiuteryje, bet tai atleistina ir tikrai ne pasaulio pabaiga.
Man visiškai nepriimtini dėl visko lendantys protestuoti lėtiniai kovos už teisybę aktyvistai. Aš nemoku žavėtis amžinai studentaujančiais ir nuo vienos programos prie kitos ir nuo vieno granto bei finansavimo projekto prie kito ropojančiais per Europą lėtiniais dykaduoniais.
Su jais kalbantis visada viskas prasideda ir baigiasi zyzimais apie „nukarpomą finansavimą“, jie visi piktinasi, kad valstybė neskiria pinigų dar daugiau, ir pretenzingai vadina Barseloną „Barsa“, o Kopenhagą - „Kopenu“ (vien už tai turėtų būti baudžiama, ir baudžiama griežtai).
Bet jie nėra dabartinio jaunimo atspindys - tai tiesiog šiuolaikinis variantas tų begėdžių, kurių buvo visais laikais ir kurie iki keturiasdešimties metų gyvendavo su tėvais, nes taip labiau apsimokėjo ir savo pinigų nereikėdavo leisti tokioms nesąmonėms, kaip buto nuoma ar mokestis už elektrą.
Aš labai žaviuosi tuo, kad šių dienų dvidešimtmečiai moka ir stengtis dėl sėkmės, ir tuo pačiu nereaguoti į nesėkmę kaip į pasaulio pabaigą. Jie savęs neprogramuoja nesėkmei ir nusivylimui. Apie tai, kad Lietuvoje „beviltiška“ ir apie tai, kad „tuoj visi išvažiuos“ kalba daugiausia ne tas jaunimas, kuris išvažiuoja, pabūna ir (dažniausiai) grįžta, o vyresnioji karta.
Man, pražilusiam nesubrendėliui ir maksimalistui, labai patinka dabartinio jaunimo moralinis tiesmukumas, kurį seni cinikai vadina naivumu ir neprisitaikymu, ir savo nuomonės nesidrovėjimas.
Jie aiškiai žino, kas jiems patinka, o kas - ne, ir skiria juodą nuo balto. Jie labai dažnai su manimi dėl daug ko nesutinka, tie jauni žmonės, bet jei nesutinka, tai taip ir pasako, nevyniodami į vatą, ir, pasakę savo nuomonę, toliau su manim bendrauja.
Mūsų laikais buvo kitaip: visi labiau būdavo linkę apsimesti, kad sutinka, imituodavome sutarimą, o paskui kunkuliuodavome pykčiu ir už nugaros vieni kitus apkalbėdavome, o užantyje būdavom tiek akmenų prisidėję, kad, rodos, tie akmenys barškėdavo ir trukdydavo vaikščioti bei mąstyti.
O dar man patinka, kad šių dienų jauni žmonės labiau, nei bet kada anksčiau, yra linkę ieškoti būdų, kaip kažką pasiekti, o ne atsikalbinėjimų ar pateisinamų priežasčių, kodėl vieno ar kito daryti nereikia, nes vistiek niekas nepavyks.
Man atrodo, kad cinizmo nebuvimas dabartinę jaunąją kartą daro sąžiningesne. Mano karta, kad ir kaip pasuktum, buvo užaugusi su daugiau dviveidiškumo ir nuolankiai priimamo melavimo (tikrai nuolankiai - nes nebuvome mes jokie disidentai, kaip patys sau norėtume atrodyti).
Kad ir ką žmonės bumbėtų apie moralės nuosmukį, dabartiniai dvidešimtmečiai mažiau linkę sukčiauti ir paprasčiau, lengviau priima paprastas žmonių tarpusavio sugyvenimo taisykles. Ir tų taisyklių laikosi.
Štai kodėl man atrodo, kad šiandieniniai dvidešimtmečiai yra geriausi dvidešimtmečiai iš visų, kuriuos kada nors nešiojo Lietuvos žemė.