Toks vaizdas susidaro stebint kunigo Oskaro Petro Volskio poziciją Kauno arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus atžvilgiu. Pavaldus vyskupui kunigas be jokių užuolankų pačiu straipsnio pavadinimu drebia: „Jūsų Ekscelencija Kauno Arkivyskupe, tai tiesa!“.
Toks šacho skelbimas rodo, kad jį skelbiančiam akivaizdus matas, ir viskas baigsis tuo, kad kunigas O.Volskis bus suspenduotas, jam bus uždrausta atlikti kunigišką tarnystę, o tada jau prieglobsčio jis ieškos nuo Katalikų Bažnyčios atskilusioje lefebristų brolijoje.
Į kaltinimus trumpai ir dalykiškai buvo atsakyta tiek arkivyskupo S.Tamkevičiaus, tiek Kauno arkivyskupijos kanclerio Adolfo Grušo.
Į „Bažnyčios žinių“ klausimą, kokias pasekmes numato Kanonų teisės kodeksas kunigui, viešai šmeižiančiam vyskupą, S.Tamkevičius atsakė: „Viešai skatinantiems pavaldinių priešiškumą Apaštalų Sostui ar vietos ordinarui, pasinaudojant bažnytine galia ar tarnyste, arba raginantiems savo pavaldinius nepaklusti jiems Kanonų teisė numato interdikto bausmę ar kitas teisingas bausmes (kan. 1373). Bet kuriuo atveju, jei yra pavojus padaryti nusikaltimą ar smarkiai drumsčiama nustatyta tvarka, ordinaras turi teisę įspėti bet kurį jo jurisdikcijoje esantį asmenį (kan. 1339). Šis įspėjimas ateityje gali būti pagrindas taikyti griežtesnes bausmes.“
Bažnyčia - ne ponų ir vergų banda
Tikrai esu už tai, kad Bažnyčioje būtų kuo daugiau atviros diskusijos, sveikos kritikos, kad tokias mintis galėtų išsakyti ir pavaldiniai savo viršininkams, nes Bažnyčia nėra ponų ir vergų banda, o vienų kitiems tarnaujančiųjų bendruomenė.
Tačiau tokia situacija, kokia susiklosto, kai su akivaizdžiais prasižengimais yra pažeminami ir paskui iš asmeninio įsižeidimo nešioja metų metais nuoskaudas ir jas pusiau anonimiškai, pusiau - ne reiškia kaltinimus viską suveldami į vieną kokoną - paprasčiausiai nenormali.
Kai nebeaišku, nei kas konkrečiai išsako kaltinimus, nei kam, toks kokonas buvo kunigų kaltinimais paremtas straipsnis „Po Bažnyčios pamatais tiksi intrigų bomba“.
Bažnyčia neturi iš anksto rezervuoto autoriteto, kaip yra pasakęs Panevėžio vyskupas Jonas Kauneckas: „Autoritetas yra kuriamas gyvenimu“.
Vienas iš nepatenkintų arkivyskupo S.Tamkevičiaus sprendimu kunigas Petras Smilgys dabar klebonauja Salantuose (Kretingos raj.) Kiekvienas žmogus ar žurnalistas gali pasidomėti apie jo asmeninį gyvenimą ten bei parapijiečių reakcijas į jo pinigines rinkliavas, nepagarbą žmonėms toje parapijoje.
Kokį autoritetą jis kuriasi atleistas iš Katalikų teologijos fakulteto dekano pareigų dabar? Kokį autoritetą kuria Bažnyčiai? O gal tie paviešinti parapijiečių nepasitenkinimai, faktai būtų įvardijami kaip šmeižtas?
O.Volskis labiausiai įsižeidė, kai buvo atleistas iš „Marijos radijo“ programų direktoriaus pareigų. Beje, nesutarimai vyko tarp naujosios „Marijos radijo“ valdybos pirmininkės Egidijos Vaicekauskienės ir jo, kaip ilgalaikio programų direktoriaus.
Susitiko dvi asmenybės su savotiškais charakteriais ir principais. Strateginio požiūrio ir pinigų daugiau turinti „Nemateko“ bendrovės savininkė E.Vaicekauskienė laimėjo: O.Volskis buvo atleistas iš programos direktoriaus pareigų ir į jo vietą paskirtas naujas simbolinis vadovas - kunigas dr. Kęstutis Kėvalas, kuris tikro vadovavimo nesiėmė, tapo marionetinis vadovas.
Tačiau programos niekuo iš esmės nepagerėjo: kai kurie momentai patobulinti, o kai kurie suprastėjo, chaosas radijuje, nepasitenkinimas tarp darbuotojų tik didėjo ir ne vienas, nematydamas jokios perspektyvos, paliko darbą šiame radijuje.
Beje, ir patiems vyskupams ne per daugiausia rūpi, kokie procesai dėjosi ir dedasi savotiškame Bažnyčios rupore - „Marijos radijuje“. Viskas paliekama savieigai, kaip ir bendrai Bažnyčios žiniasklaidiniai ir viešųjų ryšių reikalai. Tam neskiriama nei reikiamų finansų, nei kolegialaus rūpesčio.
Tradicijos ir modernumas
Apie šventos ir besikeičiančių tradicijų santykį jau esu kalbėjęs straipsnyje „Ar atėjo laikas, kai susivieniję krikščionys gali kartu darbuotis?“
Tad, atrodytų, nėra prasmės ir plėstis. Kiekvienas logiškai mąstantis žmogus supranta, kad kaip „Marijos radijuje“ laidas transliuoti lotynų kalba (arba kitomis „šventomis“ kalbomis - graikų, aramėjų, hebrajų) būtų absurdas, taip ir per pamaldas melstis lotyniškai - jokio protingumo.
Suprantama, tai suteikia mistiškumo, ezoterikos, bet visai nepadeda tikram nuoširdžiam bendruomeniniam ryšiui su Dievu.
Palendriuose vienuoliai benediktinai gieda lotyniškai, bet visada pasirūpina, kad tekstai būtų išversti į lietuvių kalbą ir susirinkusieji sąmoningai įsijungtų į maldą.
Asmeniškai kartais mėgstu paklausyti grigališkojo choralo, tai - Bažnyčios istorijos lobis. Buvau iniciatorius ir vadovas įrašyti ir išleisti Palendrių benediktinų giedojimą - CD „Grigališkasis choralas“ 2008 m.
Tai labai vertingas Bažnyčios paveldas, tačiau siekti, kad grigališkasis choralas būtų giedamas per Mišias kiekvienoje parapinėje bažnyčioje, kur niekas lotynų kalbos nesupranta, yra paprasčiausias nesusipratimas, o kai tas nesusipratimas bandomas įteigti vyskupams, kad jį reikia kuo labiau skatinti, tai jau visiškas akligatvis.
Kas Bažnyčioje yra modernu, ir kas nepajudinamai turi būti perduota? Ar pritarimas abortams ir dirbtiniam apvaisinimui donoro sperma bus Bažnyčios šiuolaikiškumo ženklas?
Savo gaires su reformatoriumi popiežiumi Jonu XXIII priešakyje Katalikų Bažnyčia aiškiai nusibrėžė Vatikano II Visuotiniame Bažnyčios Susirinkime: išraiškos šiuolaikiškos, moralinis turinys - nekintantis.
Galima 10 Dievo įsakymų moralės niuansus kiek pritaikyti laikmečio aktualijom, tačiau jų esminė mintis liks ta pati, kaip ir prieš du tūkstančius metų.