Šį kūrinį J.Genet pradėjo rašyti 1942-aisiais, kai už vagystę iš knygyno (norėjo nukniaukti tuo metu niekam nežinomo M.Prousto tomelį) buvo įkalintas trims mėnesiams. 1943-aisiais „Gėlių Dievo Motina” buvo atspausdinta 350 egz. tiražu ir išdalyta Paryžiaus homoseksualams kaip erotinė literatūra.
„Gėlių Dievo motinoje“ poetiškai ir kartu šokiruojamai perteiktas Paryžiaus dugno gyvenimas. Daugelis romano veikėjų – visuomenės užribyje atsidūrę homoseksualai ir nusikaltėliai, tarp kurių tuo metu gyveno ir pats autorius. Kiekvieno knygos veikėjo veiksmus lydi erotika ir seksualinė ekstazė, bet šie potyriai kiaurai persmelkti vienatvės ir bejėgiškumo jausmo mirties akivaizdoje, o purvini veikėjų veiksmai tarsi įgyja dieviškumo aureolę.
J.Genet (1910–1986) – itin spalvinga asmenybė. Radikalus individualistas, griežtai neigęs visuotinai priimtas visuomenės elgesio normas. Už grotų praleido keturiolika metų – daugiausia už vagystes. Būtų praleidęs ir daugiau, tačiau 1943 m. jį iš kalėjimo išgelbėjo Jeanas Cocteau, pareiškęs, kad J.Genet yra aukščiausios prabos moralistas ir naujasis Rimbaud.
Literatūroje J.Genet išgarsėjo kaip marginalizuoto vagių, žudikų, plėšikų, homoseksualų ir prostitučių pasaulio pasiuntinys. Savo romanuose ir dramose jis ne tik kvestionuoja įtvirtintas moralines normas, bet ir jas perkuria, suteikdamas galimybę kitomis akimis pažvelgti į mus supantį pasaulį. J. Genet kūriniuose išdavystė tampa aukščiausiu moraliniu aktu, o žmogžudystė – sekso prisodrinta dorovingumo grimasa.
Savo vaikystės, kalėjimo ir kūrybos metus J.Genet prisiminė 1985 m. interviu britų rašytojui Nigelui Williamsui. Interviu buvo nufilmuotas Londone ir tais pačiais metais parodytas per BBC.
* * *
– Buvote vagišius?
– Manau, kad už vagystes esu teistas keturiolika kartų. Išeina, kad buvau blogas vagis – mane nuolat pagaudavo. Vieną sykį galėjau būti nuteistas iki gyvos galvos. Būčiau niekada nebeišėjęs iš kalėjimo. Taigi buvau įsitikinęs, kad mano knygų niekas neskaitys. Galėsiu pasakyti, ką panorėjęs, nes nebus skaitytojų. Bet, pasirodo, skaitytojų atsirado.
– Užaugote ne savo šeimoje? Ar sunku gyventi šeimoje, kuri nebuvo jūsiškė?
– Prašote manęs pakalbėti apie vaikystės nuotaikas. Kad kalbėčiau apie jas adekvačiai, turėčiau atlikti kažką panašaus į archeologinį savo gyvenimo tyrimą, o tai absoliučiai neįmanoma. Galiu jums pasakyti tik tiek, kad prisiminimai liudija sunkų laikotarpį, išties sunkų. Bet pabėgęs nuo šeimos, pabėgau nuo jausmų, kuriuos galėjau jausti šeimai ir kuriuos šeima galėjo jausti man. Todėl esu – nuo labai ankstyvo amžiaus – visiškai atitrūkęs nuo bet kokių jausmų šeimai. Tai – viena iš prancūzų socialinės apsaugos sistemos dorybių: ji vaikams neleidžia prisirišti prie šeimos. Mano nuomone, šeima yra pirmoji kalėjimo kamera, ji labiau nei kas kitas primena kalėjimą.
– Kodėl buvote nusiųstas į Metrė koloniją?
– Jau vagiliavau, bet į Metrė buvau išsiųstas ne dėl vagystės, o dėl to, kad be bilieto sėdau į traukinį iš Meo į Paryžių. Buvau nuteistas trims mėnesiams kalėjimo ir paliktas Metrė kolonijoje, kol man sukaks dvidešimt metų.
– Ar manote, kad jei būtumėte sumokėjęs už tą bilietą, jūsų gyvenimas būtų buvęs visiškai kitoks?
– Jei tikite Dievu, jo ir paklauskite. Paklauskite, ar mano gyvenimas būtų visiškai kitoks. Aš pats to nežinau. Metrė egzistavo santykiai tarp vyresniojo brolio (kuris mus valdė) ir kolonijos gyventojų, kitų jaunų žmonių, tokių kaip aš (kurie buvo priversti paklusti). Aš manau, kad tai buvo spektaklis, kurį labai mėgo prižiūrėtojai, Buvo galima pasakyti, kad prižiūrėtojai buvo pirmieji žiūrovai, o mes buvome aktoriai. Ir jie labai mėgo stebėti mūsų spektaklį.
– Ar disciplina Metrė buvo labai griežta?
– Matote, Metrė buvo įkurta 1840-aisiais, valdant Liudvikui Pilypui. Tai buvo Prancūzijos kolonijinių kelionių po pasaulį pradžia. Prancūzijos imperiją, apie kurią, žinoma, esate girdėjęs, tebeturėjo burinį laivyną, o Metrė turėjo jį aprūpinti jūreiviais. Metrė kolonijos kieme stovėjo didžiulis burinis Iaivas, o mes, būdami sausumoje, mokėmės jį valdyti. Bet kuriuo atveju, tai buvo netgi ne karinė, bet jūreiviška disciplina. Pavyzdžiui, mes miegodavome hamakuose – visi mano amžiaus nubausti vaikinai miegojo hamakuose. Tarpusavyje vartojome kalbą, kuria kalbėjo jūreiviai. Tai buvo jūreiviškas slengas.
– Savo knygose kalbėjote apie meilę kolonijoje. Ar jūsų pirmoji meilė buvo meilė berniukui?
– Ne! Ne vienam, o dviem šimtams berniukų!
– Dviem šimtams? Bet ar neturėjote mylimiausio, išskirtinio?
– Ak! Mylimiausi, išskirtiniai – žinote, jų buvo tiek daug!
– Ar jus domino su homoseksualumu susijusi politika?
– Bet ar tokia politika iš viso egzistuoja? Kaip galima tikėtis, kad dar būdamas vaikas - tada, kai pajutau pirmąjį seksualinį potraukį, buvau trylikos ar keturiolikos, – nuspręsiu paversti homoseksualumą politine problema?
– Taip, bet juk mūsų laikais tai – politinė problema. Jūs vienas pirmųjų apie tai prabilote…
– Apie ką jūs kalbate! Klausykite, jūs turėjote Oscarą Wilde‘ą… Jei kalbėtume vien apie Angliją, buvo Oscaras Wilde‘as, Shakespeare‘as, Byronas ir daugybė kitų… Bet aš niekada nesididžiavau dėl Byrono!
Prancūzai atmetė mane tada, kai uždarė į kalėjimą. Nenorėjau nieko kito – tik būti išvytas iš Prancūzijos, pabėgti nuo slegiančios atmosferos ir pažinti kitokį pasaulį. Pasai nesimėtė visur pakampėse, bet pabaigęs karinę tarnybą gaudavai knygelę, kuri buvo panaši į pasą. Įklijavau į ją savo nuotrauką, parodžiau muitininkams, šie uždėjo antspaudus – ir štai jums galiojanti knygelė!
– Ar pradėjote vogti dėl to, kad buvote alkanas?
- Galima sakyti, dėl dviejų priežasčių: viena tai alkis, tikras alkis – skrandis reikalavo maisto; kita – tai buvo žaidimas. Vogti smagu, daug smagiau nei atsakinėti į klausimus!
– Bet kai jus pagaudavo policininkai, nebebūdavo linksma?
– Kai mane pagaudavo policininkai, jaučiausi lyg... krentantis į bedugnę. Pasaulio pabaiga. Kai policininko ranka paliečia tavo petį... Bet turi susimokėti už vagysčių malonumą. Turi susimokėti už viską.
– Ar okupacijos laikotarpiu buvote patenkintas vokiečių buvimu Prancūzijoje?
– Sujaudintas! Aš buvau sujaudintas! Aš taip nekenčiau Prancūzijos – nekenčiu ir dabar – taip stipriai, kad mane Prancūzijos armijos sutriuškinimas labai smarkiai sujaudino. Ji buvo sumušta vokiečių, Hitlerio. Buvau labai laimingas.
– Ar taip yra ir dabar? Ar jūs visiškai nesididžiuojate, kad esate prancūzas, rašote prancūziškai?
– Ne, Dieve, ne! Pirmąją savo knygą rašiau ant popieriaus, iš kurio turėjo gaminti popierinius maišelius. Ant šio popieriaus parašiau maždaug penkiasdešimt pirmųjų „Gėlių Dievo motinos“ puslapių. Tada mane pakvietė į teismo posėdį dėl bylos – neatsimenu, dėl kurios vagystės, ir aš palikau lapus ant stalo.
Kol buvau teisme, cecho viršininkas įėjo į mano kamerą, paėmė prirašytus lapus ir perdavė juos La Santé kalėjimo direktoriui. Taigi dingo mano romano pradžia. Kitą dieną buvau pakviestas į direktoriaus kabinetą, ir jis liepė tris dienas izoliuoti mane kameroje ir maitinti sausu duonos daviniu. O mano lapus jie paprasčiausiai išmetė. Ką aš dariau? Po trijų dienų išėjęs iš kameros, nuėjau į tiekimo skyrių ir paprašiau užrašų knygelės – tai buvo mano teisė. Taip apsidraudęs, stengiausi prisiminti parašytus sakinius ir pradėjau viską iš naujo.
– Ar visada jautėtės atsiskyręs, nutolęs nuo žmonių.
– Klausykit, jūs sėdite ten, o aš – čia, taigi šią akimirką aš irgi jaučiuosi atsiskyręs. Visada jaučiausi atsiskyręs – ir būdamas Morvane, ir jūsų namuose.
– Ar tokį pat vienišiaus žaidimą žaidžiate ir savo pjesėse?
– Paskutinę pjesę parašiau prieš trisdešimt metų. Kalbate apie dalykus, kurių visiškai nebeliko mano atmintyje. Aš teatre beveik niekada nebuvau buvęs. Buvau matęs nedaug pjesių, o ir tos pačios buvo sukurtos Alexandre‘o Dumas… Bet rašyti nebuvo sunku, nes – kaip jums sakiau – manau, kad mano elgesys visuomenėje yra kreivas. Jis nėra tiesus. Jis nėra ir lygiagretus – jis kertasi su visuomene, pasauliu, stebi pasaulį. Jis yra kreivas. Mačiau pasaulį tam tikru kampu, taip jį ir tebematau, nors galbūt dabar į jį žiūriu tiesiau nei prieš dvidešimt penkerius ar trisdešimt metų. Man patinka būtent toks teatras, kuris į pasaulį žiūri tam tikru kampu.
Buvau teatre, kurį studentai užėmė 1968-ųjų gegužę. Tai buvo ne bet koks teatras, o tas, kuriame buvo pastatyta mano pjesė „Ekranai“. Jei jie būtų tikri revoliucionieriai, jie nebūtų užėmę teatro, jau nekalbant apie Nacionalinį teatrą. Jie būtų užėmę teismus, kalėjimus, radiją. Jie elgtųsi taip, kaip elgiasi revoliucionieriai. Jie to nepadarė. Ir kas tada? Teatras buvo maždaug apskritimo formos, itališko stiliaus. Ant scenos jaunuoliai laikė transparantus ir sakė kalbas. Šios kalbos buvo sakomos nuo scenos į salę, o po to grįždavo atgal – revoliucinės kalbos sukosi ratu. Ir, žinote, jos nepasklido anapus teatro sienų. Tai panašu į revoliucionierius „Balkone“ – kitoje mano pjesėje, niekad neišeinančius iš viešnamio.
– Jūs iš tikrųjų esate revoliucionierių pusėje?
– Taip, greičiau jau būčiau tikrų revoliucionierių pusėje. Praeitą naktį sapnavau, kad maištavo šio filmo techninis personalas. Filmuodami epizodus ir ruošdami filmą, jie niekada neturi teisės prabilti. Kodėl taip yra? Maniau, kad jie bus pakankamai drąsūs – vakar mes kalbėjome apie drąsą – kad išspirtų mane iš kėdės, užimtų mano vietą. Bet jie net nepajuda. Kodėl jie neateina, neišveja manęs, jūsų ir nepasako: „Tai, ką jūs kalbate, yra taip kvaila, kad aš nesiruošiu tęsti šio darbo!” Pasakykite man, kaip tai paaiškinti. Paklauskite jų.
– Gerai, žinoma.
N. Williamsas išverčia į anglų kalbą J.Genet klausimą, skirtą techniniam personalui. Garso režisierius Duncanas Fairsas atsako, kad esamu momentu neturi ko pasakyti; žmonės, dirbantys kiekvieną dieną, praranda objektyvaus sprendimo apie savo veiklą galimybę ir lieka savo asmeninio pasaulio kaliniais. Jis sako, kad techninis personalas visuomet turi ką pasakyti po filmavimo, bet jei jie tai pasakytų prieš kamerą, tai kainuotų daug pinigų filmą kuriančiai įmonei.
– Ar būtent tai jūs sapnavote – tai, kad galima suardyti tvarką? Tam tikra prasme norėjote suardyti šiame kambarėlyje egzistuojančią tvarką?
– Žinoma. Čia man taip slogu! Aš čia vienas, o priešais mane – vienas, du, trys, keturi, penki, šeši žmonės. Akivaizdu, kad noriu sugriauti tvarką.
– Tai jums panašu į apklausą policijoje?
– Aišku. Ar kamera įjungta? Gerai. Aš jums jau vakar sakiau, kad dirbate policininko darbą, o jūs jį tęsiate ir šiandien. Jūs jau pamiršote, nes vis dar tardote mane kaip vagį, kaip tai prieš trisdešimt metų darė policija, visas policijos būrys. Man dega sėdynė, aš vienas, mane apklausinėja krūva žmonių. Vienoje pusėje – ten, kur sėdite visi jūs, du, trys, keturi, penki, šeši septyni, taip pat filmo režisieriai ir BBC – yra normos, kitoje pusėje – išorinė riba, ten esu aš, aš esu paraštėje. O jei man baisu tapti normaliu? Žinoma, man baisu tapti normaliu, ir jei šią akimirką aš pradedu kelti balsą, taip yra todėl, kad aš ruošiuosi tapti normalus. Ateinu į anglų namus, ir man tai ne itin patinka. Bet aš nepykstu ant jūsų, normaliųjų, aš pykstu ant savęs, kad sutikau čia ateiti. Man tai visiškai nepatinka.
– Bet jūsų knygos čia, Anglijoje, patenka į aukštųjų mokyklų programas. Pats universitete studijavau Genet.
– Hmmm. Tai tuštybės jausmas. Ir tuo pat metu tai labai nemalonu. Ar kamera įjungta? Gerai, tada manęs klausinėkite, nes sistema sako, kad aš turiu būti tardomas.
– Ar tiesa, kad dabar negyvenate Prancūzijoje?
– Ne, gyvenu Maroke. Namo neturiu, gyvenu viešbutyje.
– Kodėl gyvenate Maroke?
– Galiu jūsų paklausti? O kodėl gi ne Maroke? Kam reikalingi tokie klausimai? Nes jūs – ir jūs – norite paversti mano gyvenimą mitu? Nes jūs dirbate – kaip ji vadinasi – BBC?
– O gal dėl to, kad esama kitų priežasčių, kad jums artima ta šalis, žmonės, o galbūt jūs mėgstate jos gamtą…
– Ak! Žinote, man patinka visi peizažai, net patys nuobodžiausi, tokie kaip Anglijoje. Galiu gyventi bet kur, tai man absoliučiai nesvarbu.
– Ką ten per dienas veikiate?
– Ak, taip… Norite pakalbėti apie laiko problemą? Na, kai ateis laikas, atsakysiu kaip šv. Augustinas: „Laukiu mirties“.