Sutikau kaimyną korėjietį. Klausiu:
- Kadangi europiečio akimis žvelgiant esi keistos kultūros atstovas, pasakyk man: ką darytum su žmogumi, kuris tavo kieme dergia ir išeit nenori.
Korėjietis žiūri į mane, tyrinėja – ar aš rimtai, ar juokauju. Mato, kad rimtai.
- Apipilčiau degiuoju skysčiu, uždegčiau žiebtuvėlį ir pradėčiau skaičiuoti ligi trijų.
- Ligi trijų?! Labai jau europietiška – ligi trijų, - formaliai nusistebėjau. Korėjietis trūktelėjo pečiu ir nuėjo į savo garažą. Manau, ten jis turi atominę bombą, bet mandagumas neleidžia klausti, kokio galingumo.
Kieme šurmuliuoja valkatos. Ubagai, benamiai, įprastai juos visi vadina bomžais, nors tai ir svetimybė. Tiesą sakant, jie ir yra svetimkūnis. Teršia, triukšmauja, šūkauja, gadina vaizdą. Jie neblogai gyvena. Turi mobiliuosius telefonus, kvėpuoja grynu oru, tiesiog gamtos vaikai, kas, kad su kvapu. Gamtos kvapų paletė begalinė. Jeigu jie sugeba išgyventi šiukšlynuose, vadinasi, ši tauta dar labai neblogai gyvena.
Anądien vieną sutikau ties „Neste“ degalinės kampu. Su F.Chopino kostiumu. Visas švytintis, lyg ką tik iš Hirošimos, išgėręs skysčio burnai skalauti, geros nuotaikos. Šeštą ryto. Tiesa, viena keistenybė – jis vilkėjo kostiumą, o avėjo pigiomis guminėmis šlepetėmis. Jeigu ne purvinos, gliaumais apėjusios kojos ir nagai, panašūs į turkiškus kardus, pamanytum – pianistas.
Kita vertus – vasara. Net ir dulkės – sveikata bei filosofija. Senka rugpjūtis, jau kartais šnervėmis gali užuosti artėjančią rudens nostalgiją.
Ir temsta greičiau. Valkatos puotauja. Dega lauželis, jie subedę nosis aplink – karaliai iš Mikalojaus Konstantino Čiurlionio paveikslo. Nežinau kodėl, bet kelia graudulį ir liūdesį. Kažkaip šis vaizdas susijęs su Lietuva, mano tėvyne.
Ar verta kritikuoti politikus, jeigu mūsų politikos prigimtis bomžiška. Nėra kuriamų namų nuojautos, šioje valstybėje nejauku. Politikai tėra tik pasekmė - žvelgia į šią teritoriją kaip į šiukšlyną: pasirausime, paieškosime, ką gero galima pasiimti, o paskui paliksim kraštą sujauktą, apšnerkštą, išniekintą. Ir ne politikai tai daro ar padarė - toks mūsų požiūris į save pačius. Juk šiuolaikiniai politikai yra kaip niekad – iš „liaudies“, iš mūsų gretų.
Vienu metu, galvodamas, kodėl gi mūsų kraštas toks nelaimingas – tai yra, kodėl čia gyvenantys žmonės tokie vargani, - nerasdavau geresnio atsakymo kaip tik toks: mus prakeikė nedidelės, bet stiprios tautos žmonės, į kuriuos ginkluoti mūsų seneliai ir proseneliai 1941-siais metais taikėsi prie iškastų duobių visoje Lietuvoje. Už tėvų nuodėmės kenčia ir trečia, ir ketvirta karta. Bevaisė žemė. Bet visa tai juk niekai, tiesa? Šiuolaikinis žmogus netiki prakeikimais. Jis gali laisvai švęsti Švenčiausiosios Mergelės Marijos ėmimą į dangų, gali šventinti savo namus, automobilius ir vaikus, bet prakeikimais netiki, nors jam marmurą ant galvos tašyk.
Daugybė žmonių aplinkui kalba apie išvažiavimą. Pažįstami ir nepažįstami. Kas iš miesto, kas į užsienį, o kai kurie ir į aną pasaulį. Daugelio pažįstamų vaikai – užsienyje. Pus4 jų nebegrįš. Žiūriu į valkatas, klausausi jų girtos puotos triukšmo. Galbūt tai mano ateitis? Galbūt tai daugelio mūsų ateitis. Tų, kurie liks čia. Tiesą sakant, jie mane erzina. Aš jais bjauriuosi, ir bjauriuosi savimi, kuris bjaurisi jais, - benamiai, valkatomis, bomžais. Nežinau, ar tai galėčiau vadinti laisve – nedirbti, nieko neturėti, parazituoti. Jie gyvas priekaištas – pavyzdys, kaip galima negerbti žmogiškumo sąvokos, idėjos.
Jie erzina, nes nesilaiko sutarties, tos sutarties, kurią esame visi pasirašę – su valstybe. Jie nemoka mokesčių, bet alsuoja mūsų bendru oru. Jie nemoka privalomo sveikatos draudimo mokesčio, bet kaip stambūs graužikai platina ligas. Jie nemoka už šiukšlių išvežimą, bet patys dergia, dergia, dergia. Ir dergia ne tik aplinką, jie teršia ir mūsų sąmonę. Kita vertus, galbūt galima tai apsukti kitu kampu – jų akimis žiūrint, mes esame vergai, daiktų, patogumų, taisyklių vergai, tai mus galima niekinti, kad mes žeminamės ir teršiame laisvą gyvūno prigimti dėl tokių niekingų dalykų kaip skrudinta duona iš ryto ir aklas televizoriaus ekranas vakare.
Gali būti, kad lietuviai pasirinko ne tą kelią. Tiksliau – ne tą sąžinę. Nepriklausomybę atkūrus buvo dvi galimybės: tautos sąžine galėjo tapti Balys Gajauskas arba ir toliau ta sąžine būti Justinas Marcinkevičius.
Vienas kone visą gyvenimą sėdėjo kalėjime, nes nenorėjo veidmainiauti, sakė okupantui tiesą ir leido laiką už grotų. Kitas veidmainiavo, nes manė, kad Lietuvai bus geriau. Na, gerai, ne veidmainiavo, tik prisitaikė, pataikavo okupantui, kad išsaugotų brangią kalbą, šviesius plaukus, mėlynas akis ir klumpes Rumšiškių muziejuje.
Lietuva pasirinko antrąjį variantą. Be abejo, anais laikais tautai buvo svarbu išgyventi, ir visi negalėjo sėdėti lageriuose. Kraštutinis radikalizmas įmanomas tik ekstremaliomis aplinkybėmis ir tik labai ribotam skaičiui asmenų. Bet štai renkantis moralinį autoritetą, galima turėti daugiau fantazijos.
Jėzus Kristus politiniame gyvenime išsilaikė du tūkstančius metų, nes buvo ir liko vienintelis politikas, sutikęs numirti už savo programą. Kai man sako, kad Justinas Marcinkevičius davė daugiau naudos tautai nei Balys Gajauskas, nervinuosi. Noriu prieštarauti, nes juk tiesa visuomet yra svaresnė vertybė nei prisitaikymas. Ar gali būti naudingas racionalus, kone ciniškas romantizmas, kuriuo maitinomės sovietmečiu ir kuris vis dar populiarus šiandien, kai vulgari komercija dangstoma tautiškumo figos lapeliu – turiu galvoje Europos krepšinio čempionatą ir jį „apspitusias“ akcijas.
Žinoma, kad gali. Nes tiesa vertinga tik hipotetiškai. Tinka literatūrai, filosofijai, antkapių puošybai. Išlikimo instinktas svaresnis už dešimtis tiesų. Tiesų gali būti daug, mirtis – viena. Todėl tokių kaip B.Gajauskas ir kiti aktyvūs disidentai, nebūna daug. Ir jie negali būti populiarūs, nes gyvenimas šioje planetoje – nuolatinis kompromisas. O sąžinė – labiau metafora, nei moralinis imperatyvas. Gamtoje nėra sąžinės, tik prisitaikymas ir išlikimas. Vienas mano bičiulis sakydavo: žiurkės neturi sąžinės, žiurkės turi dantis. Kas atsitiko, kad Lietuva, mano tėvynė, tapo tokia panaši į žiurkę?
Gal kaip tik dėl to ir nemėgstu bomžų, kurie puotauja po langais prisirinkę mūsų puikaus gyvenimo likučių. Nes jie neveidmainiauja. Yra šunsnukiai, vagys, parazitai, grobuonys, gyvuliai, – tai yra, tikrasis žmogaus pavidalas, gilioji esmė. Neigianti civilizaciją, garbinanti instinktus.
Mačiau, „Maxima“ parduotuvėje yra nupiginto degaus skysčio. Vasara baigiasi, išpardavimas.