Aš norėjau pasakoti apie gerus dalykus, kurių Lietuvoje apstu. Norėjau papasakoti apie tai, kad mes ne tik vieni geriausių krepšininkų pasaulyje (netrukus turėsime progą įrodyti), bet ir apie tai, kas prieštarauja visuotiniam supratimui.
Gal net ne supratimui - tai prieštarauja tam įkyriam zyzimui, kuris girdisi ore virš visos mūsų šalies ir net išeivijos salose bei salelėse: kaip Lietuvoje blogai. Beviltiška. Baigta. Išvogta. Sugriauta. Ir kad iš tos Lietuvos reikia sprukti neatsisukant. Nes čia, girdi, nėra nei darbų, nei galimybių.
Aš ne aklas ir ne kurčias, kad nematyčiau to, kas vyksta ir Vilniuje, ir provincijoje. Aš matau ir elgetas, ir bedarbius. Aš matau kelius, kuriems verkiant reikia remonto, ir matau susiraukusius pensininkus, kuriems verkiant reikia vienos kitos šypsenos.
Bet tuo pat metu aš matau didžiulius prekybos centrus, pilnus žmonių, kurie ne tik vaikšto - jie perka, aš matau vis naujus restoranus, kepyklas, padangų montavimo dirbtuves ir užuolaidų salonus.
Nepasakokite man, kad visi jie veikia nuostolingai arba tuoj bankrutuos. Aš matau pilnus žmonių kurortus Lietuvoje ir ūkius, kurie sėja, augina ir pjauna bei užverčia parduotuves vis naujais maisto produktais. Aš matau, kaip vienas renginys ir koncertas lipa ant kito, kaip aplink kyla nauji pastatai, o populiarius automobilius parduodantys salonai kalba, kad laukti reikės „geriausiu atveju, iki gruodžio“.
Kaip redaktorius, nors ir laikinas, pakviečiau talentingus lrytas.lt žurnalistus papasakoti apie sėkmės istorijas. Apie tai, kad mūsų medicina - ne tokia baisi ir beviltiška, kaip mes dažnai manome. Apie tai, kad mes valgome įvairiau ir geriau, nei patys sau pripažįstame. Kad mes visai neblogi vairuotojai (bent jau geresni, nei anksčiau). Ir šiaip, kad aplink yra daugybė gerų dalykų, gerų ne tik todėl, kad jie - Lietuvoje, ir mes, kaip lietuviai, jais didžiuojamės, bet objektyviais skaičiais pamatuojamų ir neblogai pasaulio kontekste atrodančių rodiklių ir pasiekimų.
Programuoti save sėkmei, tikėti teigiamais pavyzdžiais ir atsisėdus kiekvieną rytą susirašyti sau užduotis, kad vakare galėtum pasižiūrėti, ką pasiekęs - ne įgimtas, bet išmoktas elgesys.
Optimistais negimstama - jais tampama. Optimistas tuo ir skiriasi nuo apsileidusio ir lengvabūdiško tinginio, kad jo nesunaikinamas geras nusiteikimas ir didžiulės ambicijos remiasi gera patirtimi ir užsispyrimu.
Atsitiktinė nesėkmė tenka kiekvienam, tačiau nuolatinis pralaimėjimas išsivysto dėl neigiamo nusiteikimo. Neigiamas nusiteikimas pats neauga: jis, kaip nuodingas augalas, reikalauja dėkingo dirvožemio ir gausaus laistymo nuolatiniu skundimusi ir neigiamybių akcentavimu.
Tą savo pesimizmą mes patys laistome, puoselėjame ir užauginame patys: jau pats polinkis kaltinti kažką kitą (valdžią, politikus, sovietų okupaciją, žydus, amerikiečius) dėl bet kurio sunkumo yra pirmas požymis, kad žmogaus nuotaika ir nusiteikimas jau yra brokuoti.
Kaltės priskyrimas kitam yra tolygus atsakomybės atsisakymui. Tas, kas skundžiasi, kad jam kažkas kitas nedavė teisių ir galių kažką spręsti bei daryti, iš tiesų nėra vertas nei tų teisių, nei galių, nes vis tiek nežinotų, ką su jomis veikti.
Tie, kas turi įtakos ir galimybių daryti kažką gero, niekada neklausinėjo, kaip tą įtaką gavus.
Laikraščio „Lietuvos rytas“ variantą internete aš skaitau nuo tų dienų, kai jis ten atsirado, ir man visada atrodė neteisingas požiūris į visą didžiąją žiniasklaidą kaip į amoralią ir skleidžiančią tik tamsą, dar pagardintą moralizuojančiais juokeliais apie tai, kaip po laikraščio reikia plautis rankas, o po internetinės spaudos - dezinfekuojančiu skudurėliu nuvalyti kompiuterio ekraną.
Didelė visuomenės dalis bjaurisi žiniasklaida todėl, kad ta žiniasklaida yra pernelyg negailestingas jos, tos visuomenės, atspindys, labai aiškiai parodantis kiekvieną jos raukšlę ir apgamą.
Daugelis skaitytojų nemėgsta patys savęs tuomet, kad spaudoje jiems primena, kad kyšininkai, apsileidėliai, vagys, dviveidžiai, melagiai yra iš tų pačių šeimų, mokyklų ir namų, kaip ir mes, jie yra mūsų giminės ir draugai, ir nelabai skiriasi nuo mūsų. Ir mes, būdami jų vietoje, dažnai elgtumėmės ir elgiamės taip pat, kaip ir jie.
Tas priminimas yra nemalonus ir neglosto savimeilės, todėl sukunkuliavęs pyktis yra išpilamas ant tai pranešusios žiniasklaidos.
Bet žiniasklaida ir mes, jos žmonės, neturime teisės įsižeidinėti, kaip ir chirurgas, kuris rengiasi operuoti girtą, besiplūstantį ir dar slaugytojai įspirti besitaikantį asocialų pacientą, kuriam reikia pagalbos.
Atsakymas - produktyvus ir gėrį nešantis atsakymas - gali būti tik dar daugiau gerų naujienų, dar daugiau šviesos ir dar daugiau tikslumo ir visapusiško dairymosi aplink save, ir kalbėjimo su žmonėmis, kurie žino ir sugeba daugiau už mus.
Todėl, šiandien sėdėdamas redaktoriaus kėdėje, išsidėliojęs ant darbo stalo šeimos nuotraukas (kaip tikras viršininkas) ir didelį tamsiai mėlyną kavos puoduką, trinkteliu kumščiu taip, kad visame tinklalapyje pažirtu spalvingos optimizmo kibirkštys. Juk sakoma, kad gėris privalo turėti dantis ir kumščius. Optimizmas ir gerosios naujienos privalo turėti skardų balsą, gerus plaučius ir neieškoti žodžio kišenėje. Tuo šis naujienų portalas ir užsiima.