Vilniaus universiteto profesorius H.H.Drössigeris darbą čia gavo prieš 14 metų. Tuo metu Vokietijoje buvo siūloma vykti dėstyti į skirtingų šalių mokymo įstaigas. Iš ilgo šalių sąrašo jis išsirinko Lietuvą.
Dabar savo įžvalgomis apie sostinę H.H.Drössigeris gali dalytis jau kaip tikras miesto senbuvis.
„Miesto veidas keičiasi – tai normalu. Atsimenu, kad kadaise Gedimino prospektu važinėdavo troleibusai, o dabar – ne. Miesto pokyčiai vyksta kiekvienais metais. Tačiau Vilnius manęs niekada nėra nuvylęs, nes esu optimistas”, – teigė H.H.Drössigeris.
– Kodėl sugalvojote išvykti iš Vokietijos? – pasiteiravo „Sostinė” optimisto vokiečio.
– Mano profesinės perspektyvos Vokietijoje buvo nelabai geros, norėjau naujų iššūkių – dirbti užsienyje. Be to, 1996-aisiais porą savaičių viešėjau Vilniuje – dalyvavau mainų programoje tarp Vilniaus pedagoginio ir Erfurto universitetų.
Tuomet čia sutikau savo būsimą žmoną lietuvę. Apskritai Vilniuje man patiko visi žmonės.
Vokietijoje tuo metu vyko konkursas dėstytojams, norintiems dirbti užsienyje.
Iš šalių, į kurias galima vykti, sąrašo išsirinkau Lietuvą ir konkurse man pasisekė.
– Kuo jums patiko žmonės Lietuvoje?
– Egzistuoja daug legendų apie vokiečius – kad jie labai punktualūs, darbštūs. Tačiau yra ir netvarkingų, nepunktualių vokiečių. Lygiai taip pat ir lietuviai – jų yra ir blogų, ir gerų.
Lietuviai savo charakteriu man primena tuos vokiečius, kurie gyvena prie jūros.
Jie ramūs, susikoncentravę į save, nerodo emocijų.
Tačiau vėliau, pabendravus, tokie žmonės atskleidžia savo charakterį ir paaiškėja, kad jie ir šypsosi, ir noriai bendrauja.
Man toks žmonių charakteris nelabai patinka, bet žinau, kaip su jais bendrauti. Užtenka su lietuviais, kaip ir su pajūryje gyvenančiais vokiečiais, pasisveikinti, nusišypsoti, tuomet su jais bendrauti tampa paprasta.
– Kaip apibūdintumėte Lietuvos sostinę?
– Lietuvoje kaip turistas pirmąkart lankiausi prieš 25 metus. Apžiūrėjau Kauną, Trakus, o Vilnius jau tuomet man pasirodė gražus miestas.
Mėgstamiausias sostinės vietas turiu ir dabar – bent kartą per metus užlipu į Gedimino pilį. Mėgstu pasivaikščioti po Sereikiškių, Vingio parkus, taip pat toliau nuo miesto centro esančiame Belmonte arba palei Nerį.
Man svarbiausia, kad Vilnius yra labai žalias miestas – visur yra mažesni arba didesni parkai, pilna medžių. Ne visur Vokietijoje žalumos yra tiek daug.
Be to, Vilniuje gyvenimas man atrodo įkandamas. Netgi gaunant nedidelį atlyginimą galima eiti į koncertus, teatrą. Gal ne kiekvieną mėnesį, tačiau bent kelis kartus per metus. Kainos Vilniuje, palyginti su Vakarų Europos miestais, yra nedidelės.
– Kas Vilniuje jums labiausiai nepatinka?
– Vilniuje man nepatinka daugiabučių rajonai, kurie pastatyti sovietiniais metais.
Tokių pat yra ir Vokietijoje. Bet jie miestų nepuošia.
Naujosios statybos daugiabučiai Vilniuje atrodo gražesni – jie nudažyti spalvotai, panaudota daug stiklo.
Tačiau niekada nesu buvęs jų viduje, gal ten vaizdas visai kitoks?
Kiekviena tauta turi turėti savo tradicijas. Be to, nemėgstu masinių renginių. Nemėgstu vaikščioti ten, kur labai daug žmonių.
Man gerai ten, kur jų yra dešimt ar dvidešimt, bet kai Gedimino prospektu eina tūkstančiai, kaip per Sostinės dienas arba Kaziuko mugę, vaikščioti negaliu – mano mentalitetas kitoks.
Vokietijoje tokius masinius renginius irgi apeidavau ratu.
Vilniuje yra labai daug troleibusų ir autobusų linijų. Man jų netgi atrodo per daug.
Pavyzdžiui, prie Žaliojo tilto vakarais, apie 17–18 valandą, susigrūda po 5–6 autobusus, troleibusus, eismas nejuda, visi stovi vietoje.
Užsieniečiai dažnai prikuria įvairių legendų apie Rytų Europą. Buvau girdėjęs, kad ligonių priežiūra valstybinėse ir privačiose klinikose labai skiriasi.
Prieš metus Vilniuje esu gulėjęs privačioje, o visai neseniai ir valstybinėje ligoninėje.
Vienintelis skirtumas, kurį pastebėjau – kad privačioje klinikoje už viską reikia mokėti, o valstybinėje – ne. Abiejų tipų ligoninėse gydytojai ir medicinos seserys man pasirodė malonūs, rūpestingi.
– Dėstote vokiečių kalbą universitete. Kokie studentai yra lietuviai?
– Vokiečių kalbą norinčių išmokti studentų skaičius mažėja. Dabar Vokietijos darbo rinka atsivėrė, žmonės gali laisvai ten važiuoti dirbti.
Tačiau jie nesupranta, kad reikia mokytis ir užsienio kalbų.
Esu susidūręs su atvejais, kai žmonėms Vokietijoje nepavyko įsitvirtinti, nors jie buvo puikūs specialistai. Jie nemokėjo vokiečių kalbos, o juk kasdieniame gyvenime be šios kalbos neišsiversi, nors darbe jos gali ir neprireikti.
Tas pat yra ir dabar – Vokietijoje trūksta inžinierių, gydytojų, medicinos seserų, tačiau vokiečių kalbos nemokantiems specialistams įsidarbinti nepavyksta.
Raginčiau žmones mokytis ne tik vokiečių, bet ir prancūzų, italų, kitų kalbų. Jos tikrai pravers nuvykus į svečią šalį.
Aš pats lietuvių kalbą išmokau sunkiai, dar ir dabar darau klaidų, tačiau be jos Vilniuje neišsiversčiau.