Mes netgi išmokome pasimėgaudami vartoti alkoholį.
Summa summarum – mes evoliucionuojame!
Jei tik ne keli, vienas kitam prieštaraujantys niuansai. Pradėkime nuo to, kad pavydėtina Lietuvos medicinos sistema nesugebėjo išgydyti įvairių sveikatos sutrikimų turėjusio ir todėl iš miesto į kaimą persikėlusio D.Ražausko.
Jis pats teigia, kad „tėvai, norėdami man padėti, pradėjo mane vedžioti pas ekstrasensus, bioenergetikus, ezoterikus ir žolininkus. Per pusę metų jie mane pastatė ant kojų.“ Še tau, boba, ir Devintinės.
Evoliucionavimas šioje istorijoje praeina it lapė savo uodega nušluodama pėdsakus – ar atsisakymas to, ką žmogus kūrė daug šimtmečių, yra teisingas požiūris į tobulėjimą, ar tai yra pasaulio gelbėjimosi ratas, drįsčiau ginčytis.
Miegojimas tarp vabalų ir erkių, kad ir koks romantiškas jis būtų, kenkia sveikatai, o ir nėra ilgalaikis problemos sprendimo būdas. Bet žinoma – kiekvienam savo.
Man tik susidaro įspūdis, kad mes nebesusitvarkome su tuo, ką turime ir todėl kažkur bėgame. Šiuo atveju keletą erų atgal, pavyzdžiui, valgydami tik žalią maistą. Ką apie tai pasakytų tie protėviai, kurie, atradę akmenį, ietį ir lazdą, sugebėjo nudobti gyvūną ir, įžiebę ugnį, šoko aplink laužą šoko džiaugsmo šokį laukdami kol mėsa iškeps - t.y. nebebus žalia?
Kita vertus, kiekvienas žmogus ieško įvairovės, tai viename iš A.Užkalnio kuruotų straipsnių patvirtina ir Vilniaus oro uosto komercijos skyriaus direktorius, teigdamas, kad dėl šios priežasties žmonės keliones organizuojasi patys. Taip, įvairovė yra reikalinga. Svarbiausia niekada nepulti į kraštutinumus.
Šnekas apie pagerėjusias pensininkų pragyvenimo sąlygas aš vis dėlto priskirčiau kraštutiniam optimizmui. Savaime suprantama, džiugu, kad kreivės kyla aukštyn. Tačiau žvilgsnis į situacijos visumą nesukelia manyje nei džiaugsmo, nei pasididžiavimo gaidos. Socialinių mokslų daktaras R.Lazutka teigia: „Jei du pensininkai gyvena kartu, gyvenimas jiems dar lengvesnis – juk buto išlaikymas, elektra, šildymas kainuoja tiek pat ir bute gyvenant dviem, ir vienam žmogui“.
Perskaičius tokį sakinį mano įniršis viršija raudoną skudurą pamačiuso buliaus. Jei ... , tai ... . O jei pensininkas yra vienas? Laisvę ir teisę gyventi vienas, jis, kaip ir kiekvienas kitas žmogus turi turėti, be to, itin dažnu atveju gyvenimo aplinkybės susiklosto ne pagal šitą „jei, tai“.
Net jei pensininkas turi išsipirkęs vieno kambario butą, iš pensijos kokybiškai gyventi žmogus negali. Bent jau ne kaip vokietis, kuris gali sau leisti pažintines ir kruizines keliones, kas savaitę nueiti pas kirpėją ir kas sezoną atsinaujinti garderobą.
Spartų mūsų šalies ėjimą į priekį rodo padidėjęs moterų prie vairo skaičius ir špinatai ne tik šaldytu pavidalu. Mūsų pažengusią politinę nepriklausomybę iš tiesų liudija, tai, kad parduotuvių lentynose, pasak A.Užkalnio, yra visko. Ir prie cukraus bei miltų nebereikia stovėti kelių valandų eilėje. Tik PVM maisto produktams dar ne toks pažengęs, kaip Vakarų valstybėse, tad dažnam Lietuvos piliečiui tas „visko“ pasirinkimas baigiasi ties nukainuotų, besibaigiančio galiojimo prekių vežimėliu.
Nenoriu sėti pesimizmo sėklos, mat dabar derliaus nuėmimo metas. O tas Lietuvos „derlius“ iš tiesų puikiai atsispindi A.Užkalnio pasiūlytose temose.
Mūsų gydytojai iš tiesų yra kvalifikuoti ir puikiai atliekantys darbą, bet sunkiai veikiančioje sistemoje. Iš tiesų yra puiku, kad atiranda žmonių, kurie ieško savęs ir nori gyventi kūrybiškai, o ne būti, rašytojo A.Škėmos žodžiais, mažu sraigteliu didelėje mašinoje.
Negalėčiau šimtu procentu tvirtinti, kad lietuviai yra pesimistų tauta. Didžioji dauguma galvoja, kad mes gražiausi, protingiausi, talentingiausi, kad mūsų universitetai geriausi, šokoladas saldžiausias, alus skaniausias. Ir jiems visai nesvarbu, kad nė vienas Lietuvos universitetas nepatenka į geriausių pasaulio universitetų 500-uką, kad už lietuvišką alų kur kas skanesnis, brandesnis ir natūralesnis yra vokiškas ar belgiškas alus, o belgiški saldainiai – kaip saldus prisilietimas prie dangaus.
Sveikintina, kad A.Užkalnis su užgyventa patirtimi ir intelektu sugrįžo iš Londono ir prisideda prie Lietuvos bent jau dvasinės gerovės kūrimo. Optimizmas iš tiesų yra varomoji žmogaus jėga, tačiau nepaisant to jis neturi apakinti žmonių. Mat kiekvienas žmogus, o drauge ir visa visuomenė turi gebėti matyti padėtį, ją priimti tokią, kokia ji yra, ieškoti ilgalaikių problemos sprendimo būdų, išmokti priimti kritiką ir daryti išvadas.
Jei mūsų universitetų profesoriai pagaliau pripažintų faktą, kad mūsų universitetai nėra aukščiausio lygio, kad juose atliekami tyrimai ir jų rezultatai neskamba ne tik pasaulyje, bet ir Europoje, galbūt kažkas pradėtų keistis, ypač humanitarinėje srityje.
Žinote, yra toks senas triukas atskirti, kurs pesimistas, o kur optimistas – stiklinė, kurioje iki pusės yra vandens, yra pusiau tuščia ar pusiau pilna?
Ar vienaip atsakysite į šį klausimą, ar kitaip, vandens kiekis nuo to stiklinėje juk nesikeičia.