Nesunku prognozuoti - atsaką jau rengia ir lietuviški pseudopatriotai. Nelaikau tokia LTJS, bet bus padaryta už juos, ir organizatoriai nesikonsultuos su Vyriausybe, kaip jiems elgtis.
Nebijo jie ir valstybės vadovų abstrakčių pareiškimų, nes realybėje jie nieko nereiškia - premjeras iki šiol negali apsispręsti, ką daryti su jų pačių atvirai ekstremistines nacionalistines pažiūras dėstančiu tarnautoju.
Valdančiųjų sutrikimas suprantamas - pražūtinga kirsti šaką, ant kurios sėdi, nes nežinia kas dar, be tradicinio, bet vis sparčiau retėjančio elektorato parems per rinkimus.
Tačiau ne vien politinė aritmetika kelia nerimą dešiniesiems. Radikalios nacionalizmo formos neatsirado dėl ekonominių sunkumų, o išpuoliai bei agresyvios demonstracijos tikrai nėra susijusios su reformomis.
Tai mąstymo problema, kuri visuomenės procesų tyrinėtojams iki šiol tebėra paslaptis, o naujos kartos politikams pažįstama tik iš istorijos vadovėlių.
Prasidedant Seimo rinkimų kampanijai, naujienų sunku tikėtis. Be to, mano manymu, naujienos politikoje ne visada yra teigiamas dalykas. Tradicija dažnai yra vertingesnė nei neprognozuojamos naujovės.
Dvipartinė sistema, kai laimėjusi partija gali prisiimti visas problemas ant savo pečių, yra kur kas geriau už išskydusią atsakomybę tarp nedidelių partijų. Tačiau dvipartinei sistemai Lietuvoje nelemta susiformuoti. Liks kintanti mozaika su senais ir naujais lyderiais ir miglotomis idėjomis.
Vienos idėjos - tradicinės, buitinės, žinomos ir be programų skaitymo, kitos - strateginės, užsienio politikos - tik mažai daliai rinkėjų įdomios. Ir vis dėlto gali atsirati nauja, jau dabar agresyviai pulsuojanti, nacionalizmo tema, kuri iš esmės politinės sistemos nepakeis, bet gali kitaip, nei tikimasi, sudėlioti būsimos politinės mozaikos daleles.
Įsižiebus tautinės savimonės lemputei lietuvių galvose nacionalizmo tema istorinėse pervartose visada buvo aktuali. Vienaip ji reiškėsi prieš karą, kitaip okupacijos metais, trečiaip - dabar.
ES projektas sušvelnino briaunas ir net paskatino atsargiau vartoti ir patį nacionalizmo terminą. Šiuo metu akademiniuose sluoksniuose jį pakeitė tautinio tapatumo tema, bet visuomenėje į filosofines vingrybes dažniausiai nesigilinama.
Lietuviai traukiasi iš Lietuvos, ir plika akimi matyti, kad lietuviškumas vis mažesniam skaičiui žmonių yra vertybė. Tai siejama su buvimu ES, nacionalinio orumo praradimu ir vertybių difuzija.
Šios sąsajos klaidingos, bet didelis srautas beveik propagandinės literatūros šia tema jau surado dirvą karštose galvose. Ne formalų susirūpinimą nacionaliniais klausimais reiškia intelektualai, filosofai, iki šiol vis dar įtakingi politikai.
Naivu manyti, jog visuomenė to negirdi ir tegalvoja vien apie šilumos kainas. Neabejoju, jog konservatoriai ir socialdemokratai šiuos procesus, būdingus ne tik Lietuvai, stebi, bet netikiu, kad rinkimų kampanijos metu surastų šia jautria tema netradicinį bendravimo būdą su visuomene.
Anksčiau socialdemokratai buvo paskelbę šūkį „pirk prekę lietuvišką“. Bet naujų idėjų negirdime. Todėl rūpestį tautinių vertybių išlikimu perims politinio gyvenimo paraštėse esančios partijos ir, manau, joms pasiseks patekti į Seimą.
Be to, bus išnaudotos klaidos užsienio politikoje. Tautininkai, labiausiai Seime prisidėję prie santykių pablogėjimo su Lenkija, tęs pavardžių rašymo trilerį ir įsigis kur kas daugiau šalininkų, negu kada nors apie tai svajojo. Jeigu jis pasipildys kova su Lenkų rinkimų akcija, parodomosios grumtynės už „nacionalinius interesus“ gali tapti svarbesnės ir už Lietuvos santykius su „Gazprom“.
Rusijai toks prieš Lenkiją nukreiptas ir Lietuvą vis labiau izoliuojantis nacionalizmas yra labai parankus.
Keista, kad politologai į dabartinius užribio politinius darinius žiūri iš aukšto ir vertina tik per Seimo barjero 5 proc. prizmę.
Pamirštama, kad dar yra vienmandatės apygardos, o Seime užtenka dešimties „kitokių“, kad jie nulemtų svarbius sprendimus.
Teigiama, kad mažosios partijos gali reikštis, kol neprabilo didžiųjų partijų sunkioji artilerija. Bet tos partijos nėra jau tokios didelės, o jų pasiūlymai visuomenę vis mažiau įtikina. Kas galėtų pasikliauti kuriuo nors ekonomikos atgaivinimo modeliu, kai dėl to nesutaria net Nobelio premijos laureatai?
Į politikos sceną lipa kitos problemos, kurias politikai yra dar mažiau pasiruošę spręsti.
B eto, partija „Tvarka ir teisingumas“ yra tipiška nacionalistinė partija. Jos ideologas yra ne R.Paksas, o V.Mazuronis , kuris vis aiškiau palaiko kraštutinę dešinę.
Šios partijos apsisprendimas, kokioje politinėje grupėje dalyvauti po rinkimų bus vienas svarbiausių naujoje mozaikoje. O kas galėtų paneigti, kad ir Tėvynės sąjunga lemiamu momentu nesudarys koalicijos su savo pačių išaugintais oponentais?
˙˙