Camilla Läckberg yra parašiusi dešimt įtempto siužeto knygų, kurių sėkmė išties įspūdinga. 2005 m. C.Läckberg tapo Švedijos metų autore, 2006 m. – perkamiausia rašytoja. Šiuo metu pasaulyje parduota daugiau nei 5 milijonai jos knygų egzempliorių.
“Ledo princesė” pradeda trilerių seriją. Mažame miestelyje Fjelbaka gyvena tik tūkstantis gyventojų, visi vienas kitą pažįsta. Čia saugu, ramu ir gera – taip mano žurnalistė Erika Falk, į gimtąjį miestelį atvykusi tvarkyti mirusių tėvų namo. Kaip tik todėl ją sukrečia vaikystės draugės žūtis: gražuolė Aleksandra randama vonioje perpjautais riešais, kūną pavirtęs ledu. Sunku patikėti, kad tai savižudybė. Erika, padedama tyrėjo Patriko Hedstriomo, palaipsniui atskleidžia vis daugiau paslapčių.
Interviu Camilla Läckberg pasakoja apie tai, kaip parašė savo pirmąją knygą, ko moko pradedančiuosius rašytojus detektyvų rašymo kursuose ir kodėl jos pagrindinė veikėja Erika lyginama su Bridžita Džouns.
- Jūs pati kilusi iš Fjelbakos, kur vyksta visų Jūsų trilerių „Ledo princesė“, „Pamokslininkas“ ir kt. veiksmas. Kaip į tai reaguoja Fjelbakos žmonės?
- Net keista, bet į lavonus savo miestelyje jie reaguoja labai entuziastingai. Kartais manęs klausia, kiek knygų aš dar rašysiu apie Fjelbaką, turint omeny, kad čia gyvena tik tūkstantis gyventojų. Atsakau, kad paprastai vienoje knygoje aprašau dvi žmogžudystes, tad apie Fjelbaką galiu parašyti 500 knygų, kol pritrūks aukų...
- Ar Jūsų giminaičiai vis dar gyvena Fjelbakoje? Ar dažnai ten lankotės?
- Ten tebegyvena mano mama ir brolis. Porą kartų per metus būtinai ten nuvažiuoju.
- „Ledo princesės“ aplinka panaši į Sent Meri Mido, kuriame gyvena legendinė Mis Marpl. Tiek čia, tiek ten lemiamą reikšmę turi asmeniniai aplinkinių ir detektyvės mėgėjos tarpusavio santykiai. Kodėl savo knygoms pasirinkote Fjelbaką, kas žavi jus tokioje atmosferoje ir kokias galimybes teikia Jums kaip autorei – skirtingai nuo trilerių, rašomų apie didmiesčius, kur žmonės nepažįsta vieni kitų?
- Kai pradėjau rašyti, gavau patarimą rašyti apie tai, ką išmanau geriausiai. Vietą, kurioje užaugau, ir pažįstu geriausiai. Taip yra visiems, ir nesvarbu, kad užaugę persikraustome kitur. Ten, kur gimei ir praleidai vaikystę, kaip savo penkis pirštus pažįsti ne tik vietovę, bet ir žmonių mentalitetą, žinai, kaip jie kalba, ką galvoja, ką sako. Todėl aš ir pasirinkau Fjelbaką. Be to, tokie maži miesteliai puikiai tinka detektyvo veiksmo vietai. Turi visus būtinus komponentus – čia mažoje erdvėje akumuliuojasi pavydas, neapykanta, meilė, aistra, išdavystė. Čia žmonės daug labiau domisi tuo, ką daro jų kaimynai ir jiems nepaprastai svarbu išlaikyti gerą vardą. „Ką žmonės pasakys“ – Fjelbakoje labai paplitęs posakis. Visa tai – nuostabiai tinkamas fonas žmogžudystei!
- Kas Jums pačiai labiausiai patinka Fjelbakoje? Ką ten reikėtų būtinai pamatyti?
- Fjelbaka – viena gražiausių vietų pasaulyje. Joje dar daug ankstesnių laikų žavesio. Ji įsikūrusi nepaprastai gražioje vietoje prie pat jūros, apsupta kalnų. Nepakartojami ir Fjelbakos šcherai. Lygios uolos, ramios įlankos ir saulėje žibantis vanduo – nuo viso šito turistams paprastai užgniaužia kvapą.
Jūs ne tik užaugote Fjelbakoje, bet ir reguliariai aplankote giminaičius. Ar knygoje aprašytose „tikrose“ vietose gyvena ir „tikri“ žmonės (pavyzdžiui, buvęs žvejys, kuris rūpinasi miestiečių vasarnamiais arba policijos viršininkas)?
Dauguma geografinių nuorodų mano knygose remiasi tikrai egzistuojančiomis vietomis. Aš stengiuosi Fjelbaką aprašyti taip tiksliai, kaip tik įmanoma. Tačiau kartais turiu ir šį bei tą pakeisti. Pavyzdžiui, nerašau tikslaus adreso namo, kuriame įvykdyta žmogžudystė, nes nesu tikra, kad tikrasis namo savininkas labai apsidžiaugtų, turėdamas rūsyje lavoną. Taigi stengiuosi rašyti taip, kad bent keliems namams Fjelbakoje tiktų tas pats aprašymas. Linksmiausia, kad kalbant apie mano personažus kiekvienas Fjelbakos gyventojas yra įsitikinęs, kad tiksliai žino, kuris konkrečiai žmogus ten aprašytas, nors aš rašydama apskritai neturiu jokių tikslių prototipų. Nors žinoma, iš vieno pasiskolinu vieną savybę, iš kito – kitą...
- Kaip manote, kokie privalumai ir kokie trūkumai vaikams augti mažame miestelyje ir didmiestyje? Jūsų romano veiksmas vyksta tūkstantį gyventojų turinčiame Fjelbakos miestelyje, kuris egzistuoja iš tikrųjų ir kuriame pati užaugote. Su šeima šiuo metu gyvenate Stokholme.
- Vaikams augti mažame miestelyje yra puiku (net jeigu paauglystėje man atrodė kitaip). Man patinka gyventi Stokholme, tačiau nerimauju, kad ši aplinka mano vaikams nėra pati saugiausia. Vaikystėje, labai anksti galėjau pati viena vaikščioti po apylinkes, į svečius pas draugę, pas močiutę. Pakeliui negalėjo nutikti nieko blogo, mane saugojo visas kaimas. Kiekvienas tarsi prižiūrėjo visus vaikus. Todėl mes augome labai saugioje ir draugiškoje aplinkoje.
Aišku, kai buvau paauglė, manęs tai anaiptol nedžiugino. Visai nebuvo ką veikti, o iki artimiausio kino ar diskotekos buvo toli. Jeigu norėdavai kur nors nukakti, reikėjo prašyti tėvų, kad nuvežtų. Tačiau nebuvo ir daugybės pagundų, kurias dabar patiria didmiesčių vaikai. Apskritai aš neturiu vienareikšmiškos nuomonės šia tema. Bet kokiu atveju mano vaikams teks išmokti gyventi Stokholme, nes kraustytis mes neplanuojame.
- Kai pradėjote rašyti „Ledo princesę“, buvote nėščia ir ėmėte lankyti detektyvų rašymo kursus. Kodėl būtent detektyvų?
- Visą savo gyvenimą žinojau, kad jei kada rašysiu knygas, tai tik detektyvus. Visuomet juos mėgau ir esu daugybę perskaičiusi. Perskaičiau visus Agathos Christie detektyvus, dar neturėdama dešimties metų!, todėl nieko stebėtina, kad mane suviliojo būtent detektyvų rašymo kursai.
Parašiau knygą iš tiesų būdama nėščia, tačiau iki jos išleidimo praėjo pustrečių metų. Kai parašiau 80 puslapių, mane staiga ištiko pasitikėjimo savimi trūkumo priepuolis, ir vėl sėdau rašyti tik po pusmečio. Tada pridūriau dar 100 puslapių, kol apniko kitokios abejonės – ir vėl lioviausi rašyti ketvertui mėnesių. Ir taip toliau. Dabar aš labai didžiuojuosi, kad sugebėjau baigti tą knygą, nors buvau įsitikinusi, kad niekas niekuomet nenorės perskaityti nė vienos jos eilutės. Kokia laimė, kad taip smarkiai klydau!
- Ko išmokstama tokiuose kursuose?
- Daugybės dalykų apie detektyvo rašymo amatą – tiek teorinių, tiek praktinių. Tačiau visų svarbiausia buvo tai, kad aš pirmą kartą pajutau galinti pati parašyti detektyvą. Anksčiau apie tai tik svajojau, tai buvo nepasiekiama svajonė, tarkim, kaip tapti roko žvaigžde. Be to, buvo nuostabu sutikti bendraminčių, svajojančių apie tą patį.
- Šiandien Jūs pati vedate detektyvų rašymo kursus nuotoliniame universitete...
- Juos vesti man labai patinka. Nepaprastai naudinga dalyvauti kitų kūryboje – analizuoti tekstą, galvoti, kaip būtų galima jį pagerinti. Tokia analizė padeda suprasti, kaip pagerinti mano pačios tekstus. O užsirašyti į juos galite mano interneto puslapyje.
- Kokie tokių kursų privalumai? Ką patariate tiems, kurie nori pradėti rašyti?
- Didžiausias privalumas yra tas, kad išmokstama į rašymą žiūrėti kaip į amatą, o ne kaip į keistą fokusą, prieinamą tik keletui išrinktųjų. Galima išmokti daugybės techninių dalykų ir tobulinti savo įgūdžius. Sužinojau, kad rašymas – sunkus darbas, bet neverta sėdėti ir laukti įkvėpimo, o tik po to pradėti rašyti. Tai ir yra mano patarimas visiems, norintiems pradėti rašyti – nelaukti tos akimirkos, kurią vadiname įkėpimu, o prisiversti padėti užpakalį ant kėdės ir porą valandų per dieną sunkiai padirbėti. Vieną dieną einasi sunkiau, kitą lengviau – kaip ir kiekviename darbe!
- Vadinasi, jūs susidūrėte su „užsiblokavimo“ problema, kaip ir Jūsų veikėja Erika. Kaip pavyko jos atsikratyti ir ką patartumėte daryti susidūrusiems su ja? Juk dėstote detektyvų rašymo kursuose.
- Ši problema man gerai pažįstama – ir negalėčiau teigti, kad ji jau praeityje. Net dabar, kai rašau daug labiau pasitikėdama savimi, būna momentų, kai užstringu. Tačiau jau išmokau, kad geriausia išeitis iš padėties – tiesiog rašyti toliau. Aš prisiverčiu ir – anksčiau ar vėliau – pralaužiu ledus.
- Kiek Jūsų pačios yra Erikoje Falk?
- Aš sąmoningai ją padariau penkeriais metais vyresnę, kad nebūtų pernelyg panaši į mane. Taigi ji nelabai panaši į mane nei išvaizda, nei charakteriu, bet aš jai paskolinau daug savo išgyvenimų.
- Kokie rašytojai Jums yra pavyzdys?
- Skaitau viską, visų pirma labai daug britų detektyvų, pavyzdžiui Peterį Robinsoną ir Reginaldą Hillą. Labai įkvepiantys ir amerikiečių autoriai, pavyzdžiui, Elisabeth George ir Patricia Cornwall. Tačiau mano mėgstamiausios knygos vis dėlto – Patricko Süsskindo „Kvepalai“ ir Donnos Tartt „Slapta istorija“.
- Kokia idėja rėmėtės rašydama „Ledo princesę“?
- Pagrindinė tema, nagrinėjama visoje knygoje, – kaip nepaprastai svarbu mažoje bendruomenėje tai, ką vadiname viešąja nuomone. Augdamas Fjelbakoje, nuolat girdi: „Ką žmonės pasakys?“.
- Po „Ledo princesės“ sekė kiti detektyvai – juose irgi veikia tie patys tyrėjai, Erika ir Patrikas?
- Taip, Erika ir Patrikas pasirodo kiekvienoje mano knygoje. Man pačiai labai smalsu, kaip toliau klostysis jų gyvenimas.
- Knygoje yra lengvų, net juokingų vietų – pavyzdžiui, meilužis su kojinėmis, atsiranda ten, kur to nesitiki – kur kalbama apie prievartą, gyvenimo iškankintus, sužeistus ar įžeistus žmones. Ar Jūs sąmoningai siekiate palengvinti sunkias knygų vietas ar mintis gimsta berašant?
- Manau, kad kontrastai – tai juokingos vietos, tai grėsmingi ir žiaurūs pasažai – atspindi mano asmenybę. Man būdingas savitas, keistokas humoro jausmas. Manau, kad draugai laiko mane sąmojinga (bent tikiuosi). Kartu manyje slypi ir labai tamsi, savinaikos kupina pusė, kuri kartais mane visiškai pasiglemžia. Knygoje ji taip pat iškyla į paviršių. Aš niekada neplanuoju, kad romanas bus vienoks ar kitoks, – taip išeina. Tačiau rašydama naują knygą pastebiu, kad šie kontrastai ryškėja vis akivaizdžiau.
- Ar todėl Jūsų trilerių herojė Erika irgi labai kruopščiai sudarinėja savo mitybos planą? Taip bandote padaryti ją artimesnę besiliekninančioms skaitytojoms?
- Daugybę kartų esu metusi svorį; mano lieknėjimo rekordas - 17 kilogramų. Norėčiau, kad tai būtų Erikos ir kitų, o ne mano problema... Tiesa ta, kad savo antsvorio problemą aš primečiau Erikai.
Visą gyvenimą kovoju su antsvoriu, nors protas man ir sako, kad nesu stora. Paprastai mano svarstyklės rodo 5-8 kilogramais daugiau, nei man reikia, kad gerai jausčiausi (jei neprisiminsime to karto, kai turėjau aukščiau minėtais septyniolika kilogramų per daug).
Nors mane ir erzina, kad iššvaistau tiek daug laiko mėgindama atsikratyti papildomo svorio, kurio normos sąlygotos iškreipto grožio idealo, teigiančio, kad moterys turėtų nešioti vienu ar dviem dydžiais mažesnius drabužius, kad būtų geidžiamos.
Vis dėlto būkštauju, kad galvojimas ir savijauta šiuo atveju yra du tos pačios poros batai... Antra vertus, akivaizdu, kad didžioji dauguma visų moterų nepatenkintos savo svoriu ir savo išvaizda. Kaip tik todėl norėjau sukurti heroję, kuri būtų tokia, kaip dauguma mūsų. Ne akinančio grožio modelis dievišku kūnu su juodu karatė diržu ar panašiai. Dabar daugelis skaitytojų moterų gali susitapatinti su Erika.
- Erika truputį primena Bridžitą Džouns...
- Galima ir taip pasakyti (juokiasi). Žinoma, ji ne tokia žiopla, tačiau išoriškai gerokai panaši į Bridžitą ir taip pat išgyvena dėl savo išvaizdos.
- Knygoje „Ledo princesė“ aprašoma daug motinų. Erikos motina, niekuomet nesidomėjusi vaikais, Birgita, kuri neteisingai supranta rūpinimąsi ir meluoja savo vaikų labui, juos dangsto, nes mano, kad taip bus geriausia. Vera, kuri mato, kaip jos sūnus tampa alkoholiku, bet, nepaisant to, jį remia. Ana, kenčianti pažeminimą, kad vaikai galėtų augti su tėvu. Iš kur atsiranda šių motinų prototipai?
- Moteris knygoje išgalvojau – tačiau kiekviena motina, kurią sutikau savo gyvenime, ką nors suteikė šiems mano kuriamiems charakteriams. Man apskritai atrodo, kad sugebėjimas stebėti ir atsiminti yra svarbiausios kūrybinio proceso savybės.
Kartais prisimenu seno draugo mamą, kuri „praverčia“ kaip prototipas. Arba artimą giminaitę. Arba kavinėje vienintelį kartą sutiktą moterį, kurios kažkodėl negalėjau pamiršti. Mano knygų veikėjai – taip pat ir skirtingos motinos – dažnai yra įvairių mano sutiktų ir pažinotų žmonių lydinys.
- Kokia motina esate jūs pati?
- Mano vaikai dar labai maži. Manau, kad esu puiki motina! Šiaip ar taip, esu geriausia motina, kokią tik gali turėti mano vaikai. Visų pirma esu tikra, kad labai svarbu gerbti juos ir jų pažiūras, nenuvertinti tik todėl, kad vaikai taip neseniai atsirado šioje žemėje.
Mano trimetis sūnus kartais pasako tokių protingų dalykų, apie kuriuos niekada gyvenime nebūčiau pagalvojusi. Todėl tikiu, kad kiekviename vaike glūdi „sena siela“. Tačiau nesu labai kantri, kai reikia linksminti vaikus.
Po maždaug ketvirčio valandos vaikų žaidimų aikštelėje jau mirštu iš nuobodulio. Tačiau man nieko nereiškia valandų valandas jems skaityti knygas, ir tikiuosi, kad tai atlygins jiems už laiką, nepraleistą žaidimų aikštelėje. Be to, man nelabai sekasi elgtis su kūdikiais.
Pirmieji gyvenimo metai man atrodo siaubingi, kaip motina tiesiog pražystu tik tada, kai jie jau praeity, ir su vaikais galima aktyviai bendrauti. Iki tol, mano akimis, tėra tik sunkus darbas...
- Po „Ledo princesės“ sekė kitos knygos. Ar pagrindiniai veikėjai, tyrėjai Erika ir Patrikas lieka kartu ir vėliau?
- Taip, Erika ir Patrikas vis dar drauge. Antrojoje knygoje „Pamokslininkas“ Erika laukiasi, o trečiojoje knygoje – kūdikiui du mėnesiai. Man patinka mintis abu tyrėjus lydėti kažkurį jų gyvenimo etapą visų pirma todėl, kad labai stengiausi savo veikėjus padaryti kiek galima „normalesnius“. Jie patiria ir šilto, ir šalto, susiduria su lygiai tokiomis pačiomis problemomis ir džiaugiasi lygiai tais pačiais dalykais kaip kiekvienas iš mūsų.
- Kaip toliau vystysis serija? Turite konkrečių planų, galbūt susikūrėte laiko schemą?
- Vienu metu galiu galvoti tik apie vieną knygą. Tai reiškia: kol rašau vieną knygą, antroji po truputėlį formuojasi galvoje, tačiau neturiu jokio supratimo, kas vyks kitose knygose. Aš būtinai turiu tęsti pasakojimą apie Eriką ir Patriką, nes labai smalsu, kas dar nutiks jų gyvenime!