Tik ar verta naiviai piktintis ir dejuoti, kad šiais laikais matome visišką moralinę degradaciją vidaus ir tarptautinės politikos virtuvėje?
„Kur principai, kur vertybės, kur seni geri laikai?” – dūsauja moralistai.
Ir vis gręžiojasi į praeitį – pažiūrėkite, koks principingas buvo JAV prezidentas R.Reaganas, kaip gynė moralines vertybes.
Tai ne dabar, kai Europos Sąjunga, pastatyta ant krikščioniškosios civilizacijos pamatų, jų išsižada ir net Konstitucijoje atsisako paminėti savo šaknis. Gėda ir amoralu.
Iš dalies – tai beverčiai pagraudenimai, neturintys nieko bendra su realybe.
Juk politika – tai nuolatinės intrigos ir interesų derinimas nuo civilizacijų aušros.
Vieną dieną draugas, kitą – mirtinas priešas. Naivuoliai ir nepastebi, ir nesusigaudo, kas yra kas. Arba tiesiog nenori ir leidžiasi mulkinami kaip G.Orwello „1984-ųjų” herojai. Antra vertus, šiuolaikiniame globaliame pasaulyje naivumas – tai stabdys ir akmuo po kaklu.
Nevykėlių etiketė, kai patikima banaliais pažadais, nors vis plačiau besiliejančiame informacijos sraute galima rasti kalnus įrodymų, kad pažadukai taip ir liko savo pažadų netesėję. Arba melavo į akis, susikompromitavo, pasimetė tarp savo interesų.
Kalbu apie Lietuvą? Nebūtinai. Dviveidės amoralios politikos ir ja suviliotų naivuolių čia – nors vežimu vežk. Bet ar labai skiriasi mūsų Lietuvos draugų tarptautinė politika?
Puikiausiu pavyzdžiu galima laikyti šią savaitę stebėtą Libijos režimo su M.Gaddafi priešakyje griūtį. Viena vertus, su šiuo tironu bičiuliavosi panašūs į jį patį režimai, kuriuos vienija besaikė valdžia, pasakiški turtai ir savo piliečiams sukurta iliuzija, kad viskas yra gerai.
Rusija, Venesuela, Šiaurės Korėja, Sirija, Baltarusija – toks margaspalvis draugų ratas tarsi ir turėtų priversti džiaugtis laisvojo pasaulio piliečius. Štai krito dar vienas tironas, o eilėje laukia kiti.
Bet ar ne ironiškai skamba demokratijos vėliava mojuojančių Vakarų šalių džiugūs šūkiai?
Taip, galimybė gyventi be diktatoriaus nurodymų išties suteikia nemažai vilčių. Tačiau dažniausiai – tai tik tušti žodžiai.
Juk dar prieš revoliucijas arabų valstybėse Vakarai kone familiariai bičiuliavosi su tuo pačiu M.Gaddafi. Prancūzijos prezidentas N.Sarkozy ir Italijos pleibojus S.Berlusconi ne tik šypsojosi ir energingai spaudė ranką pulkininkui, bet ir su juo turėjo „vieną kitą verslo reikaliuką”.
Britų, italų, vokiečių, prancūzų režimui parduoti ginklai vėliau buvo nukreipti į Libijos gyventojus. O vėliau ir į minėtų šalių karinę aviaciją, daužiusią M.Gaddafi šalininkus.
Dabar Vakarų šalių lyderiai rūstauja ir ragina M.Gaddafi trauktis, pasiduoti arba tiesiog išnykti. Nes jis nusikalto žmoniškumui.
O ar nebuvo nusikaltęs anksčiau, kai pinigais ir ginklais šėrė įvairaus plauko teroristines grupuotes Europoje?
Patys britai iki šiol raudonuoja iš gėdos, kad Londonas suteikė malonę A.B.al-Maghrabi.
Prieš kelerius metus M.Gaddafi parankinis, kuris atsakingas už lėktuvo susprogdinimą prie Lokerbio 1988-aisiais, buvo paleistas iš britų kalėjimo.
Teigta, kad vėžiu sergančiam vyrui esą buvo likę gyventi trys mėnesiai. Jis gyvas iki šiol, o politinio susitarimo, už kurį Londonas gavo teisę naudotis Libijos naftos telkiniais, vaisius po revoliucijos teks brandinti iš naujo.
Tačiau tokių pavyzdžių esmė yra ne politinis niekšingų veiksmų amoralumas, o tai, kad politikai elgiasi lyg niekur nieko.
„O ką? Žinoma, mes labai susirūpinę ir, dievaži, tikrai nežinojome, kad mūsų buvęs draugas yra toks žiaurus”, – nutaisę kiaulės akis apie M.Gaddafi ir kitus buvusius panašius draugus mirksi Vakarų politikai.
Gal jau laikas baigti apsimetinėti imbecilais? XVII amžiuje Prancūzijos rūmuose ištobulinta mandagiosios diplomatijos tradicija gyva iki šiol.
Bet ji akivaizdžiai netinka XXI amžiaus išsilavinusiam žmogui. Besinaudojančiam moderniomis informacijos priemonėmis, kurias pasitelkus šiandien prisipažįstama mylint, liejami išgyvenimai ir net verčiami režimai.
Kaip niekada anksčiau XXI a. žmogus gali pasisemti šimtmečių išminties apie laisvę, nešvarią politikos virtuvę ir intrigas. Patys, be kostiumuotų dėdžių paslaugių rankučių vartojame laisvę ir ja dalijamės.
Tad kodėl mus iki šiol tebelaiko kvailiais, kuriems biurokratine kalba vieną dieną tauškiama apie demokratines vertybes, nors kitą bičiuliaujamasi su žmones traiškančiais diktatoriais? Nes iki šiol leidžiamės.
Ne, tai ne šiaip „supuvusių” Vakarų yda, kaip iki šiol mėgsta kaukti įvairaus plauko socialistai ir anarchistai. Tai šių dienų realija, kai XXI a. žmogus turėtų atsistoti ir drąsiai pasakyti: „Nedumkite akių, aš matau, kaip ir jūs, kad karalius nuogas, tad apie kokius drabužius jūs kalbate?”
Žinoma, laužyti įsisenėjusias ir hierarchijos prievaizdų saugomas tradicijas sunku. Bet smarkiai besikeičiančio pasaulio variklio nebesustabdysi.
Baimė šnekėti apie tikruosius už politikų veiksmų slypinčius interesus arba reiškinius pagimdo bailių kartą, gyvenančią iliuzijų pasaulyje. O jo pamatai, kaip žinoma, itin trapūs.