Dar geresnė – diagnozavus be galo taukšti apie visokius vėjus ir debesis, bet ne apie tų problemų pagrindines priežastis.
Baltarusijos žmogaus teisių gynėjų išdavystė, premjero dvaro vicekanclerio G.Kazakevičiaus ir dvaro damos vojažas į Naująją Zelandiją, amžinuoju varikliu vos netapę atrakcionai Palangoje – šios istorijos vėl parodė pagrindines ligas, kamuojančias „valstybės tarnyba” kažkodėl tebevadinamą mūsų valdininkų armiją.
Negalavimų sąrašas netrumpas – siaurakaktiškumas, savanaudiškumas, savivalė, apsileidimas, korupcija ir, žinoma, visiškas nebaudžiamumas.
Kaip gydyti šias ligas, pastaruoju metu patrimitavo, kas netingėjo – netgi pats G.Kazakevičius. Vyriausybės interneto svetainėje paskelbta kone 700 puslapių jo vizito Naujojoje Zelandijoje „ataskaita”.
Vos keliasdešimt šios „ataskaitos” puslapių – tie patys tauškalai, kokius pastaraisiais metais galima skaityti vicekanclerio vadovaujamos Saulėlydžio komisijos protokoluose.
Tuo tarpu pats premjeras A.Kubilius dar kartą pažadėjo, kad nuo jo kadencijos pradžios žadama valstybės tarnybos reforma tikrai bus tuoj tuoj įgyvendinta.
Ši „reforma” toli pažengusi – popieriuje jau praėjusiais metais išguldytos jos pagrindinės „gairės”. Šalia – šūsnys kitų „tobulinimo koncepcijų” bei „strategijų”. Jas ši valdžia paveldėjo dar iš savo pirmtakų ir į jas sukišta krūvos Lietuvos ir Europos pinigų.
Šiuose popieriuose kalbama apie įvairias technines smulkmenas, „skaidrumą” ir „efektyvumą”, tačiau beveik nekalbama apie visų problemų šaknį, kurios popieriuje neišrausi – kone absoliuti dauguma atrankos į valstybės tarnybą ir karjeros jos viduje konkursų yra fiktyvūs.
Čia tebeklesti savivalė – tiek formuluojant atrankos sąlygas, pritaikytas reikalingiems žmonėms, tiek atsijojant nereikalingus. Tai tampa akivaizdu bakstelėjus pirštu į dažno konkurso aukštesnėms nei 13–14 kategorijos pareigoms eiti sąlygas ir rezultatus.
Partinis protekcionizmas, kurio bangos keičiasi sulig kiekvienais rinkimais, – tik ledkalnio viršūnė. Po ja – klaninio biurokratinio protekcionizmo klodai, kurių politiniai vėjai beveik nepasiekia.
Fizikas premjeras ir kiti išminčiai dedasi žinantys geležinį dėsnį – ten, kur nėra natūralios konkurencijos, visapusiška degradacija neišvengiama.
Tačiau valdžios galvos, kalbėdamos apie įvairius „šešėlius”, labai daug ir noriai šneka apie korupcijos, protekcionizmo džiungles, vešančias viešųjų pirkimų srityje, bet tyli apie tokius pat brūzgynus valstybės tarnybos konkursų sferoje.
Nieko neteko girdėti ir apie Valstybės tarnybos departamento ar specialiųjų tarnybų laimėjimus šioje srityje, kurie bent iš tolo primintų audringą Viešųjų pirkimų tarnybos veiklą.
O juk šios rūšies korupcija – prekyba mokesčių mokėtojų išlaikomais postais – yra ir viena pagrindinių masinės emigracijos priežasčių.
Tačiau tai nutylinčią dabartinę valdžią galima suprasti. Juk ji pati iš karto po rinkimų svariai prisidėjo kurdama dar geresnes sąlygas šiai korupcijai – pavyzdžiui, dalydamasi valdžią pagal principą „viena ministerija, viena partija, viena partinė šėrykla”.
Negana to, pati valdžios garsiai reklamuojama valstybės tarnybos reforma, atrodo, tik dar labiau pablogintų padėtį. Mat ji oficialiai įteisintų palaižūniškumą ir protekcionizmą kaip pagrindinius valstybės tarnybos principus.
Juk vieni kertinių reformos principų – valdininkų karjerą ir algą padaryti priklausomą nuo jų „veiklos rezultatų”, kuriuos nustato viršininkas, o atranką į šilčiausius postus kuo labiau centralizuoti.
Telieka tikėtis, kad tokia reforma taip ir liks žodžiais – kaip ir dauguma kitų didžių šios valdžios žadėtų permainų. To ir užtektų.