Tiek daug verslų čia planuojama prikelti iš numirusių, tiek parduoti alaus ir visokio šlamšto, kad Europos krepšinio čempionatas, net pats geriausias, net ne tokioj vargo šaly kaip Lietuva, tiek nepakeltų.
Lūkesčių tiek, kad atrodo, jog dauguma lietuvių per tą pusę mėnesio nejuokais yra nusiteikę išspręsti visas savo socialines, ekonomines, pilietines, politines, istorines ir net lytines ar religines problemas, spaudžiančias mus nuo trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795-aisiais.
Jei kokioje nors krepšinio mokykloje dar liko nors vienas sveiko proto nepraradęs treneris niurzga, žiūrėdamas televiziją ar slankiodamas kažkokio negirdėto kamuolio mušinėjimo rekordo siekiančiomis miestų gatvėmis, jis turėtų bambėti, kad rinktinės krepšininkai jau dabar yra nuvaryti nesportinio tąsymo iš kampo į kampą.
Vilkdamas traumuotą koją L.Kleiza, kurio, kaip ir J.Mačiulio, metimų ir prasiveržimų pasigesim jau šį trečiadienį, trečias mėnuo šlubčioja iš renginio į renginį, kol galiausiai su Ž.Savicku užkelia milžinišką krepšį į Televizijos bokštą.
R.Kaukėnas, vis dar sunkiai pataikantis į krepšį, pristato itališką „Iveco“ vilkiką. S.Jasaitis, naudodamas indėno Harkos ir Etiopijos bėgikų techniką, klasiškai aprūpina kečupu nevykėlį mėsos kepėją. Dėl mūsų duonos kasdienės ir kitų produktų Š.Jasikevičius mirksta vandeny.
Barzdotas D.Songaila nuo stulpo bando įbrukti išmanujį telefoną ir tik R.Javtokas priverčia jį eiti žaisti. Nuo kito stulpo žaliais ragais padabinta galva M.Kalnietis istoriniu Maklaudo žvilgsniu siūlo šokolado ir, panašu, netokią saldžią netolimą ateitį.
Rinktinės vyrai montuoja televizinius reportažus, moko vairuotojus negerti ir siūlo užsidėti oranžinius akinius. Tik J.Valančiūnui - tegu ir atbulom - dar buvo leista mėtyti į krepšį. Matyt, kad jaunas dar.
Permerktas metafizinio lietaus „Trijų milijonų“ autorius klausia K.Kemzūros, ar treneris tiki Dievą. Bet antinas A.Kaušpėdas paleido į rinką tiek pagoniškos miglos ir visokių pelkių pinčiukų, kad po čempionato, žiūrėk, Lietuvą reikės krikštyti jau trečią kartą.
Kamuolį varo net močiutės ir seneliukai, kurie prieš keturis dešimtmečius, jausdami atliekantys šventą tėvams auklėjimo pareigą, velėdavo šonus sūnui palaidūnui, su draugais užsižaidusiam kašį ir nespėjusiam dėl to nuravėti dviejų kolchozo cukrinių runkelių normos ežių.
Aistringajai Mia per maža net visos čia suvažiavusios Europos - ji pasirašo tik rungtynėms su Amerika. Milijonas rūsčių, ne tik po šešto bokalo puolimo derinius ir gynybos schemas geriau už K.Kemzūrą braižančių trenerių nušvilpė trenerį, kad tas nepaėmė D.Motiejūno.
Išaiškino, jog vietoj Š.Jasikevičiaus, R.Kaukėno ir K.Lavrinovičiaus reikėjo paimti jaunus žaidėjus. Kitas milijonas čia pat dar autoritetingiau atkirto, jog gerai, kad paėmė senius, nes jaunieji D.Motiejūnas, R.Seibutis ir M.Gecevičius šiai rinktinei netiko.
Šiaulių centre iškilo cinkuotas 8,5 metro karstas, atsiprašau, krepšininkas. Vilniuje A.Zuokas taip pat pigiuoju būdu Gedimino prospektą pavertė Krepšinio alėja. Kaune seilę varvinti privers Oranžinis valgiaraštis. Panevėžyje visos šiukšliadėžės - su krepšinio kamuoliais. Gerai dar, kad visų Lietuvos pisuarų nepadabino taikikliais - 24 valstybių dalyvių vėliavėlėmis.
Niekas ausyse įkyriai neskamba? Įsiklausykime į seną šūkį: „Mes be Vilniaus nenurimsim!“ Ar ne taip pat, kaip tarpukariu, dabar tiek pat dažnai ir taip pat tuščiai skamba „Mes be aukso nenurimsim!“?
Na, jei ne aukso, tai bent jau sidabro. Po mažiau nepasirašome, nes mažiau mums reiškia, kad Lietuva pirmą kartą per dvidešimt metų liks be olimpiados. Mes to neišgyvensim.
Bet dauguma tiki, kad misija įmanoma. Kad Lietuva šiame čempionate visus šluos mažiausiai 20 taškų skirtumu.
Štai ir džiūgaujame kelintas mėnuo lyg geležėlę radę. Kaip maži vaikai. Lyg mums būtų patikėta rengti ne Europos krepšinio čempionatą, o Žemės ateitį pakeisiančių ateivių iš kosmoso sutikimą. Ar bent jau Vytauto Didžiojo karūnavimą atgaline data, kaip siūlė vienas jaunalietuvis.
Tai gražu, net labai. Rodo, kad vis dar mokame džiaugtis gyvenimu. Tik kas bus po to? Jeigu nebus to, dėl ko čia dabar 70 proc. tautos iš kailio baigia išsinerti.
Tiek lūkesčių, kad geriau net nesvarstyti, o kas, jei K.Kemzūros rinktinė nepasieks finalo. Apie dar niūresnius scenarijus, kurie vis dėlto juk įmanomi, viešai užsiminti kai kuriuose taškuose gali būti pavojinga gyvybei.
Visi žino, kas būna su vaiku, kai jam nenuperka jo trokštamo žaislo. Įjungia ugniagesių sireną, krenta ant žemės, voliojasi ir spardosi. O jei vaikas, vadinamas Lietuva, negaus trokštamo žaislo ir po to dar dvi gerosios naujienos laukia - naujos šilumos kainos ir atsinaujinusi pasaulinė krizė?
Savižudybių bus daugiau. Ir žmogžudysčių. Ypač ritualinių, su likusiomis nuo čempionato vilkų, raganų, velnių ir pinčiukų kaukėmis. Pats D.Kedys gali nublankti. Na, jei ir ne taip baisiai, tai emigracija padidės ir depresijų bus už visą Europą, kurios aukso taip vaikiškai troškome, bet negavome.
Jei šiandien Lietuvoje yra bent vienas žmogus, kuriam nė pats pavydžiausias lietuvis nejaučia pavydo, tai yra treneris K.Kemzūra. Tad nors krepšinis yra tik žaidimas, jau geriau jūs, vyrai, laimėkit. Neaišku kaip, neaišku kuo, bet vardan tos Lietuvos.