Krikščionių tikėjimas paaiškina šios pastangos prasmę. Dievas sukūrė žmogų, panašų į save. Tai reiškia, kad žmogus iš esmės yra Dievo vertės atspindys. Todėl jis ir negali susitaikyti su išnykimu. Jis siekia pranokti save ir siekia įtvirtinti savąją gyvastį anapus gyvenimo trukmės. Jis ir mirties akivaizdoje guodžiasi lūkesčiu apie įsiamžinimą ir atminimą: svarbu tik neišnykti! Taigi įsibuvimą amžinybėje žmonės projektuoja pačiais įvairiausias būdais: vieni guodžiasi atsiminimais, kiti - suvirtimu į kaži kokią dvasinę energiją, kiti manosi išliksiantys savo palikuonyse.
Įdomiausia ir kartu juokingiausia yra persikūnijimo arba reinkarnacijos projekcija. Čia žmogus manosi, kad po mirties jo siela nukeliaus į aukštesnės ar žemesnės egzistencijos plotmes. Bloga siela persikelia, pavyzdžiui, į vabaliuką, o geroji - į dar geresnį žmogų.
Ką reiškia geresnį? Matyt į aukštesnį socialinį sluoksnį - sėkmingesnį, gal turtingesnį žmogų. Vienas dalykas išlieka neaiškus, kaip vabaliuko gyvastis vėl „užsidirba“ būti žmogumi? Ir kaip ta mano vargšė siela tūno vabaliuko kiaute: ar ji mąsto, ar ji ką nors jaučia, ar žmonai ir vaikams prisiekta amžina meilė tame vabaliuko kalėjime vis dar rusena, ar kitame žmoguje gyvenanti siela išlaiko prieš tai įvykusiame gyvenime nukaltą tapatybę?
Keisti klausimai, ar ne taip? Bet ar šie klausimai žmogui rūpi? Jam nesvarbu, kaip ten buvo ar bus. Jam svarbu čia ir dabar pasiguosti išlikimo iliuzija.
Ir jeigu pagiriamasis žodis kvailybei žmogų paguostų išlikimo garantijoms, žmogus mielai juo tikėtų ir, tikėdamas, būtų laimingas.
Kristaus tiesoje visos šios „amžinosios“ projekcijos tėra iliuzijos. Mūsų tikėjimas moko, kad žmogaus siela yra Dievo tiesiogiai sukuriama kartu su kūno pradėjimu. Tad kiekvienas žmogus yra unikalus ir nepakartojamas. Vadinasi ir žmogaus gyvenimas yra unikalus ir nepakartojamas. Jis gyvena vieną kartą, o ir visas gyvenimas tėra pasirinkimas arba amžinybės Dieve, arba niekingos pragaišties.
Krikščionio gyvenimas yra kova už pergalingą pasirinkimą: čia ir dabar, ir niekada vėliau. Lyg atkrintamosios rungtynės - pralaimėjusiems nebėra kitos galimybės laimėti. Krikščionio kaip ir laiminčio sportininko gyvenimas yra sunkus, tačiau – tikras: jis neturi galimybės pasiguosti amžinosios šiapusybės narkotiku.
Jeigu varžyboms besirengiantis sportininkas guostųsi vis nauja laimėjimo galimybe ir nesikoncentruotų pergalei čia ir dabar, jis būtų amžinas nevykėlis. Sportininkas siekia būti Nr. 1, absoliučiu ir vieninteliu konkrečiose varžybose. Jis siekia patirti laimėjusiojo iškilumą, paragauti „geriausio“ svaigulio. Taigi jokių iliuzijų, tik sunkios treniruotės, daug tikėjimo ir pastangų kelyje į tikslą. Tik žūtbūtinė kova yra verta aukso.
Matyt todėl, kad išgyvenama pergalės akimirka blyksteli amžinosios palaimos nuojauta. Todėl mes ir negalime nurimti be aukso ir pergalės skonio. Mums taip reikia, kad lietuviai tą auksą laimėtų.