Nepaisant vis dar nedidelės antros recesijos tikimybės, galimų grėsmių Lietuvai nuvertinti nereikėtų. Ar galima tam pasiruošti?
Iš dalies taip. Mažėjanti išorinė paklausa neabejotinai turės įtakos ir Lietuvos eksportui. Naivu tikėtis, kad sugebėsime atrasti naujas santykinai saugias Azijos rinkas. Pagrindinis dėmesys ir toliau turėtų būti skiriamas viešųjų finansų tvarumui.
Aišku, galime tik džiaugtis, kad mūsų skola neviršija 100 proc. BVP ribos ir deficitas nėra dviženklis (ko nepasakysi apie nemažą dalį Europos šalių bei JAV). Tačiau, negalime pamiršti praėjusios krizės pamokų. Globalios finansų rinkos tokioms nedidelėms ir netvarioms ekonomikoms, kurioms drąsiai galime priskirti ir Lietuvą, netikėtai gali užsidaryti. Net santykinai gražūs skaičiai gali neįtikinti investuotojų dėl mūsų ekonomikos perspektyvų, arba, už tas perspektyvas gali tekti mokėti nepamatuotai didelę kainą.
Potencialioms grėsmėms reikia ruoštis, o ne remtis vien tik tikėjimu, kad audra praūš pro šalį. Turime išlaikyti pasiektus pranašumus. Nepaisant daugelio žmonių skeptiškos nuomonės, tai yra įrodymas pasauliui, kad Baltijos šalys moka tvarkytis su krize.
Visuomenė iš esmės palaiko net ir nepopuliarius, bet būtinus kritiniais momentais sprendimus (tokius, kaip biudžeto deficito mažinimas nuosmukio metu). Tuo tarpu Pietų Europos ekonomikos sunkiai įgyvendina tokio pobūdžio pertvarkas, nors rinkos diktuojamos sąlygos nepalieka joms jokių kitų perspektyvų. Šių šalių visuomenės silpnai palaiko būtinas reformas, nepaisant to, kad tai tik blogina makroekonominę šalių padėtį ir atitoliną tvarų atsigavimą.
Grįžkime prie galimos išorinės rizikos. Jei praėjusią krizę lėmė nepamatuoti privataus sektoriaus nepamatuoti skolinimosi apetitai, šiandien Europą ir JAV kamuoja viešųjų finansų krizės grėsmė.
Teorija sako, kad privataus sektoriaus skolos yra mažiau rizikingos nei viešojo. Tačiau praėjusi globali kreditų krizė privers perrašyti kai kurių vadovėlių rekomendacijas. Po krizės tapo sunku vienareikšmiškai pasakyti, kas pavojingiau – viešojo ar privataus sektoriaus skolos. Viena aišku, nepamatuotas valstybės paramos mastas ekonomikoms įstūmė ne vieną šalį į netvarių skolų sūkurį iš kurio ištrūkti gali būti labai sunku, o atskirais atvejais net ir neįmanoma.
Tiesa, reikia pažymėti, kad pasaulio ekonomika šiandien atrodo daug „sveikiau“, nei prieš “Lehman brother‘s” žlugimą 2008 metais, po kurio prasidėjo pasaulinė ekonomikos krizė.
Optimizmo suteikia Azijos ekonomikų perspektyvos. Japonijos atsigavimas turėtų paspartėti jau antrojoje šių metų pusėje, tam stimulą suteiks šios ekonomikos, nukentėjusios nuo žemės drebėjimo, atstatomieji darbai. O tai turės teigiamą poveikį ir visai globaliai paklausai.
Kinijos ekonomikos augimas nors ir lėtės, tačiau išliks pakankamai stiprus. Juolab, kad šalies rinkos potencialas dar neišnaudotas. Ar pavyks jį išnaudoti, priklausys nuo to, ar Kinijos ekonomika sugebės pakilti į naujų technologijų kūrimo lygmenį, užuot kopijavusi jau esamą produkciją. Žinant, kiek jaunų kinų studijuoja garsiausiuose pasaulio universitetuose, to galima tikėtis. Vis dėlto Kinijos ekonomikos skaidrumo trūkumas, ypač kai kalbame apie bankinį sektorių primena, kad rizika egzistuoja ir ten.
Finansų sektorius šiandien taip pat stipresnis nei prieš kelerius metus. Tiesa, kai kuriems Europos bankams (ypač Graikijos bei Ispanijos), vis dar aktuali rekapitalizacija - t.y. kapitalo pertvarkymas siekiant išlikti mokiems. Tačiau didieji Europos bankai gebės ir toliau vykdyti savo įsipareigojimus net ir nepalankaus ekonomikos raidos scenarijaus atveju. Tokią prognozę pateikia neseniai Europos bankininkystės priežiūros institucijų komiteto atliktas Europos Sąjungos bankų testavimas.
Visgi nors naujos recesijos ir neprognozuojame, tikimybė kad pasaulio ekonomikos patirs dar vieną nuosmukį didėja ir šiuo metu. Remiantis Danske bank ekonomistų vertinimu, ji sudaro apie 25 procentus.
Tokios nuotaikos šiuo metu turėtų skatinti Lietuvos politikus mažinti populistinius apetitus, ir žvelgti į ateitį šiek tiek iš ilgesnio nei rinkimų metai perspektyvos. Neigiamas konsoliduojančios (deficitą mažinančios) fiskalinės politikos pasekmes gali žymiai palengvinti spartesnis viešojo ir privataus sektorių skaidrinimo procesas.
Žingsnius ta linkme reiktų spartinti, o visuomenės palaikymas atsiras ir stiprės matant teigiamus rezultatus, nors dividendai reformas įgyvendinusiems politikams gali grįžti tik po kelerių metų.